Malda už taiką Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje. Popiežiaus Pranciškaus homilija (+video)

„Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1,12.18.21.25). Biblijos pasakojime apie pasaulio ir žmonijos sukūrimą matome Dievą, kuris žiūri į kūriniją ir kone kontempliuodamas kartoja: „tai gera“. Šis pasakojimas mums padeda pažinti Dievą, priimti jo žinią. Paklauskime savęs: Ką ši žinia reiškia? Ką ji sako man, tau, mums visiems?

1. Ji mums, paprasčiausiai, sako, kad šis mūsų pasaulis pagal Dievo mints ir širdį yra „santarvės ir taikos namai“, yra vieta, kurioje visi gali jaustis esą savo vietoje, jaustis „namuose“, nes tai „yra gera“. Kūrinija sudaro harmoningą ir gerą visumą, bet visų pirma mes, žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, esame viena šeima, kurios nariai yra tarpusavy sujungti, ne žodžiais deklaruojamos, bet tikros brolybės ryšiais: kitas ir kita yra mano brolis ir sesuo, kuriuos aš myliu, o ryšiai su Dievu, kuris yra meilė, ištikimybė ir gerumas, atsispindi visuose žmonių tarpusavio santykiuose ir atneša darną visai kūrinijai. Dievo pasaulis – tai toks pasaulis, kuriame kiekvienas jaučia atsakomybę už kitą, už kito gerovę. Šio vakaro mąstymuose, pasninke ir maldoje pagalvokime savo širdyse: argi ne tokio pasaulio aš trokštu? Ar ne tokį pasaulį visi nešiojamės širdyse? Argi nenorime, kad pasaulyje būtų darna ir taika, kad ji viešpatautų mumyse, mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, mūsų šeimose, miestuose, tautose ir tarp tautų? Ir tikra laisve, su kuria galime rinktis įvarius šio pasaulio kelius, argi neskirta visų gėriui ir įkvėpta meilės?

2. Dabar savęs paklauskime: ar tokiame pasaulyje mes gyvename? Kūrinija tebėra graži, ji mus stebina, ji tebėra kūrinys, kuris yra „geras“. Bet yra ir daug smurto, susiskaldymų, priešiškumo ir karų. Tai atsitinka tuomet kai žmogus, kūrinijos viršūnė, liovęsis gerėtis gerumu ir gožiu, užsidaro savo egoizme.

Kai žmogus galvoja tik apie save, apie savo interesus, kai save pastato centre, kai susigundo jėgos ir valdžios stabais, kai užimą Dievo vietą, tuomet pašlyja visi santykiai, viskas sugriūva; atsiveria kelias smurtui, abejingumui, konfliktui. Būtent tai mums nori padėti suprasti Pradžios knygos pasakojimas apie žmogaus nuodėmę: žmogus susipyksta su savimi, suvokia esąs nuogos ir slepiasi iš baimės (Pr 3,10). Bijo Dievo žvilgsnio; kaltina moterį (3,12), kuri yra kūnas iš jo kūno; sudrumsčia kūrinijos darną; pakelia ranką prieš brolį ir jį nužudo. Ar galima sakyti, kad darna pavirsta nedarna? Ne, nėra „nedarnos“. Arba yra darna, arba prasmengame chaose, kuriame viešpatauja smurtas, nesantaika, priešiškumas, baimė.

Kaip tik šiame chaose Dievas kreipiasi į žmogaus sąžinę: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ Ir Kainas atsako: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4,9). Taip pat ir mums skirtas šis klausimais. Ir mes turėtume savęs paklausti: „Ar aš esu savo brolio sargas?“ Taip! Tu esi savo brolio sargas! Būti žmonėmis, reiškia sergėti vieniems kitus! Kai suardoma darna, įvyksta pasikeitimas: brolis, kurį reikia saugoti ir mylėti, tampa priešu, su kuriuo reikia kovoti, kurį reikia sunaikinti. Kiek daug smurto tai sukėlė, kiek konfliktų, kiek karų buvo istorijoje! Gana pažiūrėti į daugybės brolių ir seserų kančias. Tai ne kažkokia ne nuo mūsų priklausanti lemtis, o tiesa, kad kiekvienu smurtu ir kiekvienu karu mes prikeliame Kainą. Mes visi! Ir šiandien tęsiasi brolių nesantaikos istorija, ir šiandien keliame ranką prieš brolį. Ir šiandien vadovaujamės stabais, egoizmu, savo interesais ir tokia laikysena progresuoja. Ištobulinome savo ginklus, bet užmigdėme sąžinę, sugalvojome subtilius pasiteisinimus. Sėjame naikinimą, skausmą ir mirtį, tarsi tai būtų visiškai normalu! Smurtas, karas neša tik mirtį, kalba tik apie mirtį! Smurtas ir karas kalba mirties kalba!

Po tvano chaoso nustojo lyti. Matome vaivorykštę ir balandis atnešė alyvmedžio šakelę. Šiandien galvoju apie tą alyvmedį, kurį įvairių religijų atstovai pasodinome Buenos Airėse Plaza de Mayo aikštėje 2000 m. prašydami, kad daugiau nebūtų chaoso, prašydami, kad nebūtų daigiau karo, prašydami taikos.

3. Tad šią akimirką klausiu: Ar įmanomas kitas kelias? Ar galime išeiti iš skausmo ir mirties užburto rato? Ar įmanoma išmokti naujai keliauti taikos keliais? Melsdamas Dievo pagalbos, Marijai, Salus populi romani, Taikos Karalienei motiniškai užtariant, noriu atsakyti: Taip, visiems įmanoma! Šį vakarą norėčiau, kad šauktume iš visų žemės pakraščių, jog tai visiems įmanoma. Norėčiau kad mes visi, nuo mažiausio iki didžiausio, iki tų, kurie pašaukti vadovauti valstybėms, atsakytų: taip, mes to norime!

Mano krikščioniškas tikėjimas mane skatina žiūrėti į Kryžių. Kaip norėčiau, kad bent akimirką visi geros valios vyrai ir moterys pažvelgtų į Kryžių. Jame pamatysime Dievo atsakymą: ten į smurtą nebuvo atsakyta smurtu, į mirtį nebuvo atsakyta mirties kalba. Kryžiaus tyloje nutyla ginklų žvangėjimas ir pasigirsta susitaikinimo, atleidimo, dialogo ir taikos kalba. Norėčiau šį vakarą paprašyti Viešpatį, kad mes krikščionys, kitų religijų broliai ir kiekvienas geros valios vyras bei moteris visu balsu šauktų: smurtas ir karas niekada neveda į taiką! Kiekvienas tepažvelgia giliai į savo sąžinę ir teįsiklauso į balsą, kuris sako: išeik iš savo interesų, kurie padaro nejautrią širdį, įveik abejingumą, kuris tave padaro nejautrų, nugalėk visus argumentus už karą ir atsiverk dialogui, susitaikinimui. Žiūrėk į brolių skausmą, žiūrėk į vaikų skausmą, ir nepridėk daugiau skausmo, sustabdyk smogti pakeltą ranką, atkurk sudrumstą darną ir tai padaryk ne priešiškumu, bet santarve. Tenutyla ginklų žvangėjimas! Karas visuomet yra taikos pralaimėjimas, žmoniškumo pralaimėjimas! Dar kartą tesuskamba Pauliaus VI žodžiai: „Niekados daugiau vieni prieš kitus... niekados daugiau karo!“ (Kalba JTO, 1965 m. spalio 4 d.). „Taiką įmanoma sustiprinti tik taikos darbais, suderintais su teisingumo reikalavimais, palaikomais aukos dvasios, atlaidumo, gailestingumo, meilės“ (Žinia 1976 m. Pasaulinei taikos dienai).

Broliai ir seserys, atleidimas, dialogas, susitaikinimas – tai taikos žodžiai mylimai Sirijai, Artimiesiems Rytams ir visam pasauliui! Melskimės už susitaikinimą ir už taiką, siekime susitaikinimo ir taikos, visi, kiekvienoje aplinkoje, būkime susitaikinimo ir taikos vyrai ir moterys. Amen.

(Vatikano radijas)