Jonas Paulius II Lietuvoje. Penktoji diena - trečiadienis, 1993 rugsėjo 8
Penktąją kelionės Baltijos šalyse dieną, po trijų parų ir septyniolikos valandų
praleistų Lietuvoje, Jonas Paulius II pratęsė savo Apaštališkąją kelionę Latvijoje
ir Estijoje. Šventasis Tėvas išskrido iš Vilniaus oro uosto į Rygą rugsėjo 8-sios
maždaug 8 val. ryto. Paskutinis kelionės įvykis buvo atsisveikinimo ceremonija Vilniaus
oro uoste.
Jono Pauliaus II atsisveikinimo kalba:
Gerbiamas
Respublikos Prezidente! Garbusis Kardinole, Broliai Vyskupai! Vyriausybės ir
Bažnyčios vadovai! Mieli lietuviai!
1. Išvykdamas į Latviją ir Estiją, netrukus
paliksiu tokią man brangią jūsų šalį. Iškeliauju kupinas įspūdžių, kurie, esu tikras,
pavirs malda. Išsaugosiu atmintyje jūsų svetingumą ir bičiulišką šilumą, parodytą
man per šias dienas.
Dėkoju Vyriausybei, kad maloniai atvėrė man Lietuvos duris,
- galėjau iš arčiau susipažinti su dabartiniu sudėtingu jūsų krašto gyvenimu. Itin
dėkoju gerbiamam Prezidentui, atstovaujančiam visai lietuvių tautai, už tai, kad Petro
Įpėdiniui išreiškė visų jausmus.
2. Šią atsisveikinimo su jumis akimirką ypač
leiskite man kuo nuoširdžiausiai pasveikinti garbųjį Kauno Kardinolą , Vilniaus Arkivyskupą
ir visus jūsų krašto bažnytinių bendruomenių Ganytojus. Šiomis dienomis jie man padėjo
suprasti Lietuvos žmonių dvasinę būklę, jų žmogiškuosius ir religinius troškimus.
Esu dėkingas, kad leido man geriau suvokti, kokius uždavinius šiandien pirmiausia
turi spręsti Bažnyčia. Tai dideli uždaviniai: nuo ilgą laiką negalėjusių mokytis ar
gilintis į savo tikėjimą jaunimo ir suaugusiųjų katechezės iki kunigų bei pastoracijos
darbininkų rengimo. Jiems reikia nuolat atsinaujinti, ypač tinkamai pasinaudoti Vatikano
II Susirinkimo mokslu ir nurodymais.
Vis geriau pažįstamas visuomeninis Bažnyčios
mokslas, ypač liečiantis žmogaus teises, solidarumo ugdymą ir kūrimą, bus vertingas
atsinaujinimo įrankis ir įneš tinkamą indėlį kuriant išties laisvą ir patvarią visuomenę.
3.
Brangūs Broliai ir Sesės! Pasibaigus mano viešnagei Lietuvoje, ne tik dėkoju visiems,
bet ir jaučiu būtinybę tarti nuoširdų linkėjimą, kurį sudedu į Marijos, Bažnyčios
Motinos, garbinamos Šiluvoje ir Aušros Vartuose, rankas. Jai pavedu Lietuvos ateitį;
linkiu, kad šios kilniadvasės tautos vaikai, siekdami moralinės ir medžiaginės pažangos,
Dievo Žodyje surastų šviesą ir paramą, , deramai gerbtų kiekvieno žmogaus orumą, išlaikytų
taiką visuomenėje ir dvasios ramybę.
Penkiasdešimt ateizmo ir prievartinio
Evangelijos slopinimo metų daugelyje sielų ir visuomenės viduje paliko pėdsakus, kuriuos
iš žmonių ir visuomenės ištrinti tegalės vien atrastas Dievas ir Jo Žodis.
Argi
1989 metais nebuvo žengtas pirmas ir svarbus žingsnis? Tada ir atsakingų politikų,
sugebėjusių išgirsti karštą tikinčiųjų lūkestį, pastangomis buvo atkurta religijos
laisvę pripažįstanti visuomeninė santvarka.
Antrąjį žingsnį turėtų padėti žengt
Bažnyčia. Įžvalgia pastoracija ji turi stengtis supažindinti su turtingu Susirinkimo
mokslu ir skleisti meilės evangeliją. Tikinčiųjų bendruomenė, artimai bendradarbiaudama
su visais krikščionimis ir geros valios žmonėmis, teprisideda prie ateities planų
kūrimo. Jos Evangelinio palikimo - tebūna visiems tatai aišku! - niekad negali varžyti
ideologiniai, socialiniai ar kultūriniai rėmai.
Lietuva gerai žino, ką reiškia
tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Brangūs
Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo
remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos
kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Šios
šviesos dėka lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi.
Šiuos
nuoširdžius linkėjimus telydi mano Palaiminimas. (Atsisveikinimo kalba Vilniaus
oro uoste, 1993 m. rugsejo 8 d., treciadienis)