Jonas Paulius II Lietuvoje. Ketvirtoji diena – antradienis, 1993 rugsėjo 7

Šventojo Tėvo apsilankymas Kryžių kalne tapo ne tik šios kelionės, bet ir Lietuvos Bažnyčios ikona pasaulyje. Sugrįžęs į Romą popiežius prisimins Kryžių kalną per sekančių metų Didžiojo Penktadienio Kryžiaus kelio apmąstymus prie Koliziejaus, Kryžių kalną pavadindamas „kitu koliziejumi“, „naujųjų laikų koliziejumi“, kuris tiek Rytuose, tiek Vakaruose liudija, jog be kryžiaus žmonija neturi šaknų, be kryžiaus nėra žmogaus.

Grįžkime prie Šventojo Tėvo apsislankymo Kryžių kalne. Prieš Mišias popiežius, lydimas dviejų kardinolų, Kauno arkivyskupo Vincento Sladkevičiaus ir Vatikano valstybės sekretoriaus Angelo Sodano, užkopė į kalną.

Po Mišių, kalbėdamas itališkai, dar kartą dėkojo visiems lietuviams „už šitą Kryžių kalną, už tą didelį liudijimą, duotą Dievui ir žmonėms, liudijimą, duotą per Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Kristaus slėpinį, liudijimą, duotą savo istorijai ir visoms Europos bei pasaulio tautoms.

Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, teskelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.

Noriu visiems pasakyti: žmogus yra silpnas, kai jis tampa auka, bet turbūt tampa dar silpnesnis, kai pasidaro kitų prispaudėju. Žmogus yra silpnas, bet šitas silpnas žmogus gali būti stiprus Kristaus Kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime. Šitai noriu paskelbti visiems iš šios mistinės Lietuvos istorijos vietos. Skelbiu visiems, kad tai mąstytumėt ir tuo gyventumėt.“


Šventojo Tėvo homilija Kryžių kalne:

1. Kryžiaus Išaukštinimo slėpinys - svarbiausia išganymo istorijos paslaptis!

Šioje vietoje, kur keliaudami per Lietuvos žemę nūnai atsidūrėme, esame kviečiami apmąstyti Kryžiaus paslaptį. Jau pats vietovės pavadinimas - Kryžių kalnas - mums siūlo šią mintį.

Šios dienos Mišių skaitiniuose į mus prabyla apaštalai - Jonas su Paulium. Jie abudu mums pasakoja apie Kryžiaus paslaptį, - kaip ją apreiškė pats Kristus: „turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“ (Jn 3, 14).

Taip! Žmogaus Sūnus buvo iškeltas ant Kryžiaus Golgotoje, ir tai buvo paniekinimo ženklas. Pasmerkę kryžiaus mirčiai, žmonės Jį šitaip pažemino. Kaip žmogus Jis „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Tapo klusnus žmonėms, kurie Jį pasmerkė ir nukankino.

2. Mieli Broliai ir Seserys! Džiaugiuosi, kad šiandien esu su jumis. Su pagarba kuo nuoširdžiausiai sveikinu šios vyskupijos Ganytoją Kardinolą Vincentą Sladkevičių ir kitus čia esančius Bažnyčios Vadovus. Mielą žodį skiriu Kunigams, Vienuoliams ir Vienuolėms, jaunimui, šeimoms ir visiems apaštaliniam darbui pasišventusiems darbininkams.

Itin prielankiai prisimenu Invalidų draugijos atstovus, jaunuosius ligonių slaugytojus. Noriu visus juos, paslaptingu ir regimu būdu susijusius su Kristaus Kryžiumi, paraginti, kad savo kančią aukotų Dievui už Bažnyčią, savo mylimą Tautą ir už visą pasaulį.

Pagarbiai sveikinu Vyriausybės atstovus, dalyvaujančius mūsų maldos susitikime, ir visus, kas tik padėjo rengti šią mano apaštalinę kelionę.

Užkopkime čionai, ant Kryžių kalno, ir prisiminkime visus jūsų krašto sūnus ir dukteris, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar į Kolymą, nuteistus myriop.

Iš jų ypač norėčiau priminti tris Bažnyčios šulus: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, po ilgų tardymų ir žiaurių kankinimų nužudytą 1946 metais; Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, kurio žemiškoji kelionė tebuvo vien skaudi kančios ir sielvarto Kalvarija iki pat mirties 1962 metais; taip pat Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, suimtą 1947 metais, o 1953 metais mirusį Vladimiro kalėjime.

Buvo teisiami nekaltieji. Jūsų Tėvynėje anuomet siautėjo nežmoniška visuotinės prievartos sistema. Ji trypė ir žemino žmogų.

Tų prievartos ir mirties baisybių išvengusieji suprato, kad čia pat, jų akyse, jų krašto žmonėms ir šeimoms pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau buvo atsitikę Golgotoje, kur Dievo Sūnus, „priėmęs tarno išvaizdą“, kaip žmogus „nusižemino tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7-8).

3. Taigi Kryžiaus lemtis kliuvo daugeliui jūsų tautiečių. Jiems nukryžiuotas Kristus buvo neišsenkamas dvasios jėgų šaltinis išvežimų ir mirties nuosprendžių akimirkomis.

Kryžius visai Tautai ir Bažnyčiai tapo Apvaizdos dovanota palaimos versme, žmonių susitaikymo ženklu. Jis įprasmino kančią, ligą, skausmą. Kaip praeityje, taip ir šiandien Kryžius toliau lydi žmogaus gyvenimą.

Betgi Kryžius kartu yra ir „išaukštinimas“. Pranašaudamas ant Golgotos savo mirtį, Kryžiaus mirtį, Kristus pasakė: „Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas“ (Jn 3, 14).

Taip, išties buvo iškeltas. Šis iškėlimas ant Kryžiaus atvėrė Jam neaprėpiamus akiračius. Kryžiaus aukos akiratis nesiribojo vien tik Jeruzale, bet apėmė visą pasaulį: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).

Tai, kas žmonių supratimu yra visiškas sunaikinimas, Kristaus aukos akivaizdoje atsiskleidžia kaip dieviška galia: Atpirkimo galia ir Kristaus išgananti jėga: „Turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14-15).

4. Pats Kristus mus tikina, kad Kryžius, Golgota pasauliui atveria amžinojo gyvenimo akiračius. Atskleidžia žmogui tiesą, kad šioje žemėje jam neįmanoma išvengti mirties įstatymo.

Šitai Jėzus užtikrina tokiais žodžiais: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Jūsų šalies sūnūs ir dukterys ant šio kalno nešė kryžius, panašius į Golgotos Kryžių, ant kurio mirė Išganytojas. Šitaip jie skelbė savo nuoširdų tikėjimą, kad jų mirusieji broliai ir seserys, - tikriau sakant, įvairiais būdais nužudytieji, - „turi amžinąjį gyvenimą“.

Meilė nugali kerštingą neapykantą, kuri prievarta išplito ir mūsiškiam Europos žemyne. Šia meile Dievas pamilo pasaulį nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje.

Kryžius yra šios Meilės ženklas.

Kryžius yra amžinojo Gyvenimo Dievuje ženklas.

5. „Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokysiu,
ką ims burna mano byloti - dėmėkis“ (Ps 77/78, 1).

Klausydamas psalmininko žodžių, štai atkeliavau prie Kryžių kalno.

Ilgai laukiau šios dienos.
Laukiau šios dienos, brangūs Broliai ir Seserys! Dėkoju dabar Dievui, kad esu čia ir galiu su jumis mąstyti apie Kristaus Kryžių ir jame slypinčius tiesos bei šviesos lobius.

Kryžiaus pamokos yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Čia ir yra Gerosios Naujienos esmė, leidžianti kuo išsamiau suprasti, kas yra Dievas ir kas yra žmogus.

Žmogaus Sūnus turėjo būti iškeltas.
Tad Dievas Jį iškėlė - davė Jam vardą, kilniausią iš visų vardų.
Jėzus Kristus yra Viešpats - Dievo Tėvo garbėje.
Jis išgelbėjo pasaulį.

Per Jį yra išaukštintas net labiausiai paniekintas ir sutryptas žmogus.

Jame išaukštinti kankinės Lietuvos sūnūs ir dukterys, kurių atmintis yra gyva ir pagerbta ant šio Kryžių kalno.

Tebūna palaimintas Kristaus Kryžius!

Ave Crux! Sveikas, Kryžiau!

Po šv. Mišių Popiežius kalbėjo itališkai ir lenkiškai:

Dėkokime Visagaliam Dievui, Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai už tą maldą, už tą Eucharistiją, atšvęstą čia, šalia Kryžių kalno.

Dėkoju jums, lietuviai, už šitą Kryžių kalną, už tą didelį liudijimą, duotą Dievui ir žmonėms. Liudijimą, duotą per Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Kristaus paslaptį. Liudijimą, duotą savo istorijai ir visoms Europos bei pasaulio tautoms.

Iš šito Kryžių kalno noriu pasveikinti visas jūsų tautos kartas - praėjusias, dabartines, taip pat ir tas, kurios ateis. Visus Lietuvos žemės gyventojus: lietuvius, lenkų, baltarusių, rusų kilmės bei tautybės Lietuvos piliečius ir kitus. Taip pat noriu pasveikinti visas krikščioniškosios Europos tautas.

Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.

Noriu visiems pasakyti: žmogus yra silpnas, kai jis tampa auka, bet turbūt tampa dar silpnesnis, kai pasidaro kitų prispaudėju. Žmogus yra silpnas, bet šitas silpnas žmogus gali būti stiprus Kristaus Kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime. Šitai noriu paskelbti visiems iš šios mistinės Lietuvos istorijos vietos. Skelbiu visiems, kad tai mąstytumėt ir tuo gyventumėt.

Taip pat dar noriu padėkoti, kad atnešėte čia Kryžių už Popiežių po atentato 1981 metais. Už tai dėkoju visiems savo broliams lietuviams, taip pat jų broliams lenkams, gyvenantiems Lietuvoje. Visiems tegul Dievas atlygina. Kaip tas kryžius čia pasilieka, taip telieka su jumis Popiežiaus malda. Kartu su juo telieka jūsų malda už Popiežių, kuris šiandien patyrė didelę malonę, aplankydamas šią šventą vietą. (Pamokslas Šv. Mišiose, Kryžių kalnas, 1993 m. rugsėjo 7 d. antradienis.)

*/*/*

Po trumpo apsilankymo Šiauliuose, Lietuvos jėzuitų bendruomenės namuose, Jonas Paulius II išvyko į paskutiniąją kelionės Lietuvoje stotį – į Šiluvą „padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu“ už atgautą laisvę ir prisikėlimo viltį:

1. „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė!“ (Kol 3, 15).

Brangūs Broliai ir Sesės! Šį Pauliaus linkėjimą Koloso krikščionims šiandien norime jums tarti Marijos lūpomis iš šios žavingos vietos - Jai skirtos ir visai Lietuvai brangios Šventovės.

Kristaus ramybė! Visi lengvai galim suprasti, kaip karštai tikrosios ramybės išsiilgusi tauta, kuri šitiek metų kentė žeminančią prievartą, tautinio savitumo naikinimą ir dusinančią nežmonišką ideologiją.

Po tariamos gniuždančio režimo taikos pagaliau atėjo ramybė, žadanti laisvą ir tvarkingą sugyvenimą, gerbianti visus žmones ir jų teises.

Tačiau Dievo Žodis šiandien mums kalba daugiau negu apie paprastą visuomeninę taiką. Jis nurodo tai, nuo ko visuomeninė taika priklauso ir kuo remiasi: Kristaus ramybę!

„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Štai didžioji Prisikėlusiojo dovana mokiniams ir visai žmonijai.

Kristaus atnešta ramybė yra Jis pats, Jo asmuo, Jo paslaptis. Jis iš tikrųjų yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) - mūsų ramybė. Jame yra sunaikintas nuodėmės pagimdytas priešiškumas. Jo įsikūnijimu Dievas ir žmogus susivienijo galutinėje taikos ir ramybės sandoroje. Iš Jo atperkančios mirties liejasi Dvasios dovana. Dvasios, kuri ateina suvienyti išsisklaidžiusių Dievo vaikų, suburti jų Bažnyčioje į vieną šeimą ir taip sukurti tarp žmonių gilią ir ilgalaikę vienybę.

2. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse!

Mieli Broliai ir Seserys! Štai toji žmogaus geidžiama ramybė. Jos ypač stokoja naujoji Lietuva.

Gerai žinau, kiek kentėjote ir vylėtės per tuos prailgusius geležinio režimo dešimtmečius, dar taip neseniai per stebuklą pasibaigusius. Atkeliavau čia, į Šiluvą, padėkoti Dievui, kad jums davė jėgos įveikti tuos išmėginimus.

Jus kiekvieną sveikinu. Pirmiausia jūsų Ganytoją, brangų Kardinolą Vincentą Sladkevičių, ir kitus Bažnyčios Vadovus. Sveikinu Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles, Pasauliečius ir visus, pasišventusius Evangelijos tarnystei.

Kartu su jumis taip pat norėčiau pagerbti daugybę tų krikščionių, kurie paliudijo savo tikėjimą, atsilaikė prieš grubaus persekiojimo gniaužtus. Jie žengė Marijos pėdomis ligi pat Kryžiaus papėdės. Priešindamiesi materialistinei pasaulėžiūrai, savo žvilgsnį jie kreipė į Dievą. Šie žmonės Nazareto Jėzuje atpažino Tėvo siųstąjį Mesiją, Kūnu tapusį Amžinąjį Žodį, žmogaus Išganytoją ir Atpirkėją.

Jiems reikia padėkoti už ištikimybę. Dabartinė laisvoji Lietuva skolinga už jų ištvermę ir drąsą.

3. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse!

Tačiau kokia išties yra toji ramybė, kurią stengiatės užtikrinti savo šalyje? Rasi galima pasitenkinti vien paviršutine taika, kuri tik užtikrina laisvę ir demokratiškumą? Žinoma, šitai, be jokios abejonės, vertinga, bet neatsižvelgia į didžiąsias vertybes, į moralės ir gyvenimo prasmės problemas. Senas tradicijas turinčių demokratinių visuomenių patirtis mus įspėja apie pavojų tokios dviprasmiškos taikos, paremtos minimalizmu ar moraliniu reliatyvizmu.

Štai kur atsiveria nuostabi proga katalikiškajai atsakomybei. Katalikai turi „atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15) ir labiau gyvenimu negu žodžiais parodyti, jog taika yra tvirta, kai remiasi tuo, kas aukštybėse, kai ją palaiko moralinės normos ir kai ji atsiveria Dievui. O jei nuklysta į religinio abejingumo ir pragmatizmo pelkę, - bematant sudūžta.

Evangelija, kurią girdėjome per šias pamaldas, aiškių aiškiausiai sako: „Kas klauso šių mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“ (Mt 7, 24).

Taip! Kristus tebūna jūsų gyvenimo, jūsų demokratijos ir ateities uola.

4. Brangūs Broliai ir Seserys! Marija, Taikos Karalienė, saugojusi jus ilgais išmėginimų metais, nepaliks vienišų ir ateities kelyje.

Prie Marijos traukiąs pamaldumas, kuris šioje šventovėje toks nuoširdus ir garsus, tepaskatina sekti jos gyvenimu ir tikėjimu.

„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!", įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo tėvo valią“ (Mt 7, 21).

Į tokį Viešpaties įspėjimą Marija atsiliepė tobulu paklusnumu. Marija - moteris, kuri ištarė „fiat“ - „tebūnie“. Jinai nesvyruojančio tikėjimo moteris: „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), palaiminta, nes „klausėsi Dievo žodžio ir jo laikėsi“ (plg. Lk 11, 28).

Taigi sekime Ja, tikėjimo keliauninke, visą savo gyvenimą kreipusia tik į Kristų. Jaunystėje Marija, tikra „Siono dukra“, Jo laukia su visa žydų tauta. Per Apreiškimą su neapsakoma meile Jį priima savo įsčiose. Nazarete klauso ir „laiko visus Jo žodžius savo širdyje“ (plg. Lk 2, 51); motinišku rūpesčiu bent iš tolo seka Jėzų viešojo gyvenimo metais. Pagaliau kartu su Juo pasiaukoja ant Kalvarijos, - parodo visa nugalintį tikėjimą.

Bažnyčia žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Į Mariją šiuo reikšmingu savo istorijos metu su pasitikėjimu gali žvelgti ir Lietuva. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

5. Šventoji Šiluvos Mergele, „Sanitas aegrotorum“ - „Ligonių Sveikata“, su virpuliu šiandien kreipiuosi į Tave kaip Visuotinės Bažnyčios Ganytojas. Slegiančios kančios ir ilgų išbandymų metais Tu nepaliovei žvelgusi į Lietuvą, Kryžių žemę.

Štai atvykstu padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu: per Tavo užtarimą išmušė prisikėlimo ir vilties valanda šioje Tau pašvęstoje žemėje. Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi:

ten, kur buvo persekiojami ir skriaudžiami tikintieji, dabar teįsigali religinė ir visuomeninė taika;
kur vyravo neapykanta, teviešpatauja atlaidumas;
kur siautėjo nepakantumas, dabar visi tesuranda bendrą kalbą ir tarpusavio pasitikėjimą.

Penkiuose Žemynuose pasklidusi Bažnyčia šiandien gerbia Tave, šlovina maloningąjį ir gailestingąjį Dievo planą.

Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink.

Stiprink lietuvių ryžtą klausyti Tavo Sūnaus Jėzaus žodžio; to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius.

Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos Šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.

Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį.

Ypatingai Tau pavedu jaunimą: Kristuje jie teatranda savo gyvenimo prasmę ir išsaugo budrią viltį.

Tau pavedu Vyskupus, Kunigus, Dievui pasišventusius žmones ir visus krikščionis. Išprašyk kiekvienam malonės ištvermingai ir kilniadvasiškai tarnauti Dievo Karalystei, tarp savo brolių tapti naujosios evangelizacijos raugu.

Marija, visų lietuvių Motina, šios Tavęs besišaukiančios ir Tave mylinčios Tautos „Žvaigžde“, melski už mus! (Pamokslas žodžio liturgijoje Šiluvoje, 1993 m. rugsėjo 7 d., antradienis)