Arkiv. Gintaro Grušo kalba Vilniaus arkikatedroje, minint Jono Pauliaus II apsilankymo
Lietuvoje dvidešimtąsias metines
Šiandien susirinkome šioje Katedroje, toje vietoje, kur prieš 20 metų Lietuvos dvasininkams,
pašvęstojo gyvenimo asmenims ir klierikams prabilo pirmasis šv. Petro įpėdinis atvykęs
į Lietuvą – popiežius Jonas Paulius II.
Pagrįstai vadinamas didžiuoju piligrimu,
kaip ganytojas jis savo pontifikato metais aplankė 129 užsienio valstybes, tarp jų
1979 m. pirmą kartą kaip šv. Petro įpėdinis apsilankė Lenkijoje. Šį kelionė turėjo,
o iš istorinės perspektyvos galime sakyti, tebeturi, didelę istorinę reikšmę ne tik
Lenkijos žmonėms, bet visai rytinei Europos daliai, esančiai šiapus jau griuvusios
Berlyno sienos. Politiniai šio vizito padariniai itin ryškiai buvo jaučiami ir Lietuvoje.
Tad popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas ir jo kelionės jau iki tos dienos, kai
apsilankė Lietuvoje, buvo mūsų Tėvynei ir mūsų Bažnyčiai lemtingas. Po jo apsilankymo
Lenkijoje gimęs Vatikano remiamas masinis „Solidarumo“ sąjūdis, ilgametėje kovoje
atėmęs iš komunistų valdžią ir taip davęs pradžią valstybinio socializmo saulėlydžiui
Vidurio ir Rytų Europoje, įkvėpė išsilaisvinimo Sąjūdžio kilimą Lietuvoje.
Savo
pontifikato metu jis sukvietė lietuvius į Romą 1984-aisiais minėti Šv. Kazimiero 500
metų jubiliejaus bei 1987-aisiais švęsti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus. Į
pastarąją iškilmę Popiežius paragino atvykti visų Europos Vyskupų Konferencijų atstovus,
idant jų koncelebracija pabrėžtų Lietuvos istorinę ir teisėtą vietą Europos tautų
šeimoje. Iškeldamas mūsų arkivyskupą Jurgį Matulaitį į palaimintųjų garbę, Jonas Paulius
II vėl atkreipė dėmesį į lietuvių tautą.
1990 metais liepos 1 d., po paskelbtosios
Nepriklausomybės Lietuvai išgyvenant įtampą ir sunkias dienas, Šv. Tėvas savo iniciatyva
atvyko į Popiežiškąją Šv. Kazimiero Lietuvių kolegiją Romoje aukoti sekmadienines
šv. Mišias, kurios buvo transliuojamos Vatikano radijo, tuo parodydamas savo artumą
lietuvių tautai. Taigi jautrumą mūsų rūpesčiams, dėmesį mūsų istoriniam keliui jis
visados išreiškė simboliniais veiksmais.
Reikšmingiausias pastarųjų amžių Popiežiaus
sprendimas Lietuvos Bažnyčios gyvenime paskelbtas 1991 metų gruodžio 24 d., kai savo
dekretu Jonas Paulius II pertvarkė Lietuvos bažnytinę organizaciją taip, kad ji sutaptų
su Lietuvos Respublikos teritorija. Įkurdamas joje dvi bažnytines provincijas, kurių
centrai yra Vilnius ir Kaunas, teisiškai panaikino Vilniaus arkivyskupijos sąsajas
su Lenkijos bažnytine struktūra. Drauge jis paskyrė ilgametį savo bendradarbį Vatikane,
tuometinį Nuncijų Olandijoje Audrį Juozą Bačkį naujuoju Vilniaus Arkivyskupu Metropolitu.
Prieš
1993 metų vizitą paskyręs Vincentą Sladkevičių antruoju Lietuvos istorijoje Romos
Bažnyčios kardinolu, Jonas Paulius II vėliau paskyrė ir trečiąjį, kardinolą Audrį
Juozą Bačkį, kuris tapo pirmuoju lietuviu, dalyvavusiu dviejų popiežių konklavose.
Švenčiant
didįjį Dviejų Tūkstantmečių Jubiliejų Romoje, popiežius Jonas Paulius II iškėlė į
šventųjų garbę ses. Faustiną Kowalską. Vilniuje jos patirti regėjimai davė pradžią
pasaulyje plačiai išgarsėjusiam pamaldumui, siejamam su Gailestingojo Jėzaus paveikslu,
prieš kurį Jonas Pauliaus II suklupo maldoje savo kelionės Lietuvoje metu. Tuomet
po maldos prie Gailestingojo Jėzaus atvaizdo Popiežius kreipėsi į susirinkusius jau
tada mums sakydamas tai, ką vėliau jis išreiškė visam pasauliui kanonizacijos aktu.
Čia Lietuvoje, prie Dievo Gailestingumo paveikslo, jis kalbėjo: „Mano Brangieji, būkite
pasekėjais kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei, kurią sesuo Faustina parodė
savo gyvenimu. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis
aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais
ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais. Palaimintoji
Faustina teužtaria kiekvieną iš mūsų ir pamoko žvelgti į amžinybę. Tepaskatina Dievą
turėti mūsų gyvenimo centru, taip, kaip ji tai darė. Tada mūsų evangelinis liudijimas
ir tarnavimas broliams bus tikrai vaisingas.“
Prisiminkime visą Jono Pauliaus
II apsilankymo programą. Pagrindiniai apaštališkosios kelionės į Lietuvą susitikimai
turėjo savyje gilią žinią: iškeltas sakramentinis įkrikščioninimo kelias, kuris atskleidžia
mūsų krikščionišką tapatybę ir sujungia mus į vieno Kristaus Kūno bendrystę – į Bažnyčios
bendruomenę. Trejoms Popiežiaus aukotoms šv. Mišioms kaip pagrindiniai teminiai akcentai
pasirinkti trys įkrikščioninimo sakramentai: Vilniaus Vingio parke – Krikštas, Kauno
Santakoje – Sutvirtinimas, o prie Kryžių kalno – Kryžiaus auka, Eucharistija. Kitur
buvo maldos ir susitikimai su Dievo Tautos atstovais: Katedroje – su kunigais, pašvęstojo
gyvenimo atstovais bei seminaristais; Kaune – su vyskupais, o vėliau – su Lietuvos
jaunimu; Šiluvoje – su šeimomis. Taip pat vyko susitikimas su kultūros ir mokslo pasaulio
atstovais Šv. Jonų bažnyčioje bei susitikimas su lenkiškai kalbančių tikinčiųjų bendruomene
Šv. Dvasios bažnyčioje. Tradicinį pirmojo rugsėjo šeštadienio rožinį, transliuojamą
į visą pasaulį, Popiežius meldėsi Aušros Vartų šventovėje. Įvyko susitikimai su kitų
konfesijų ir religijų atstovais, valdžios atstovais: svečias apsilankė Seime, Prezidentūroje,
susitiko su diplomatiniu korpusu. Jis aplankė Antakalnio kapines ir pagerbė aukas,
sudėtas už Tėvynės laisvę.
Trumpai apžvelgę galime apibendrinti – ir pati programa,
ir Popiežiaus kalbos vedė mus į gilesnį savęs supratimą: ką reiškia būti krikščioniu
kataliku, ypač, ką reiškia būti krikščioniu kataliku mūsų laikų pasaulyje ir išlaisvėjusioje
Lietuvoje. Šv. Mišios priminė mūsų sakramentinę tapatybę, kurios dėka esame įtraukiami
į Dievo vidinį gyvenimą, per kurį tampame ne tik Kristaus mokiniai, bet ir Jo mistinio
kūno nariai. O atskiri susitikimai su įvairiomis Dievo Tautos grupėmis, įvairiais
pašaukimo keliais einančiais krikščionimis, išryškino kad ta tapatybė Bažnyčioje realizuojama
skirtingais būdais, iš kurių kiekvienas yra svarbus, nes tai Dievo plano įgyvendinimo
dalis. Susitikimai su valdžios atstovais, kultūros ir mokslo pasauliu bei kitomis
religijomis pabrėžė Vatikano II Susirinkimo išryškinto dialogo su pasauliu svarbą.
Tai atitiko tą pačią mintį, kurią dabartinis Popiežius Pranciškus primena sakydamas,
kad Bažnyčia negali būti autoreferenciali, neturi užsidaryti savyje.
Prisiminkime
anų dienų didį džiaugsmą, pakylėtumą, kuris buvo apėmęs visą Lietuvą, ne tik Bažnyčią.
Būtent Jono Pauliaus II kelionės dienomis Bažnyčia buvo ypač atvira visai tautai,
visiems valstybės gyventojams, traukė visų dėmesį ir beldėsi į kiekvieno širdį. Tas
džiaugsmas buvo labai užkrečiantis. Daug buvo labai laukiančių Popiežiaus, sveikinančių
jį pirmąją dieną, tačiau kitomis dienomis žmonių dar gausėjo, lietuviškai tariami
nuoširdūs ir jautrūs Šv. Tėvo žodžiai darė įspūdį net ir tiems, kurie iš pradžių žvelgė
skeptiškai, buvo atšalę. Lietuva – laisvos Lietuvos piliečiai – išgyvenę tautos laisvės
kovos dramas ir vos prieš porą dienų palydėję paskutinius okupacinės kariuomenės karius
iš savo teritorijos, pasitiko atvyksiantį Popiežių su tokiu entuziazmu, kad medinės
sektorių atramos Katedros aikštėje vos sulaikė tuos, kurie norėjo iš arčiau pamatyti
Šv. Tėvą, prisiliesti prie šv. Petro įpėdinio. Po pasitikimo ceremonijos Vilniaus
aerouoste, kur Popiežius pabučiavo Lietuvos žemę, pirmasis renginys buvo šioje Katedroje,
kurios susigrąžinimas Dievo Tautai, buvo svarbus Tautos ir Bažnyčios atgimimo ženklas,
begalinio tikinčiųjų ir visų teisingumui neabejingų žmonių džiaugsmo šaltinis. Tai,
apie ką noriu užsiminti, apie ką turime mąstyti – kaip tą džiaugsmą puoselėti ir išlaikyti,
kaip šiandien prisimenamą Popiežiaus kelionės dienų entuziazmą atgaivinti ir palaikyti.
Tam reikia pastangų, tam reikia puoselėti viltį, kurios tiek daug pasėjo, paliko Jonas
Paulius II savo apsilankymo metu, kuri slypėjo kiekviename jo pamokyme ir paraginime.
Čia
šiandien susirinkę vėl išklausėme anuomet Jono Pauliaus II mums ištartus Vilniaus
arkikatedroje žodžius ir turime savęs paklausti, ar išgirdome, ar sugebėjome tinkamai
atsiliepti į jo pamokymus ir mums iškeltus iššūkius. Suprasdamas, kad žmogaus dabartis
kyla iš jo praeities, palaimintasis Popiežius prisiminė garbingą, nors dažnai ir skausmingą
mūsų istoriją. Savo knygoje „Atmintis ir Tapatybė“, kurią turime ir lietuviškai išverstą,
Jonas Paulius II, apmąstydamas istorijos santykį su žmogaus asmenybe, rašė: „Iš pradžių
nacizmo ir šiek tiek vėliau Sovietų Sąjungos griūtys patvirtino [blogio] pralaimėjimą.
Jos atskleidė anų sistemų sukurtos ir įgyvendintos didžiulės prievartos absurdą. Ar
žmonės norės pasimokyti iš didžiųjų istorijos suteiktų pamokų? O gal priešingai –
leisis gundomi akimirkoje įsišaknijusių aistrų, dar kartą priimdami pragaištingus
prievartos kerus?“.
Kalbėdamas 1993-iaisiais, jis, pradėdamas šv. Kazimieru,
mums priminė mūsų didžiuosius – daug dėl Kristaus kentėjusius ganytojus Jurgį Matulaitį,
Mečislovą Reinį, Julijoną Steponavičių. Jis apmąstė Bažnyčios persekiojimus ir šios
Katedros atėmimo metą, drauge su mumis pasidžiaugdamas dėl jos susigrąžinimo bei rekonsekravimo.
Drauge Popiežius mus paragino nepamiršti praeities, bet joje nepasilikti. Koks paprastas
ir kartu didžiulį iššūkį keliantis kvietimas! Žvelgdami atgal į du praėjusius dešimtmečius,
galime nurodyti, kad esame matę ir tų, kurie sunkiai išbrenda iš skausmingos praeities;
ir nemažiau tų, ypač jaunimo, kurie pamiršta, ar, niekada nepatyrę persekiojimo laikų,
nesupranta ir nevertina ano meto pastangų išsaugoti tikėjimą sunkiomis sąlygomis.
Tos
pastangos, pasiaukojimas, ryžtas ir jį lydinti kančia Šv. Tėvo buvo įvertinta ir išreikšta
kalbant apie Lietuvą kaip apie Kryžių šalį. Jis tai paminėjo Vilniaus katedroje, o
Kryžių kalne paliudijo visam pasauliui. Jis mums priminė, kad kryžius ne tik buvo
mūsų istorijos dalis, bet yra ir mūsų ateitis, nes krikščionio gyvenimas negali būti
be Kryžiaus slėpinio. Nes Kryžius yra atleidimo ir susitaikinimo ženklas. Tardamas
šį pamokymą, jis atkreipė mūsų dėmesį į savo encikliką Veritatis splendor, išleistą
tik mėnesiu anksčiau, nei įvyko kelionė į Lietuvą. Joje sakoma: „Nukryžiuotasis Kristus
atskleidžia autentišką laisvės prasmę, jis įgyvendina jos pilnatvę, pats visiškai
pasiaukodamas, ir kviečia savo mokinius dalyvauti pačioje jo laisvėje. [...] pačiu
savo gyvenimu, o ne tik žodžiais Jėzus apreiškia, kad laisvė įgyvendinama meile, t.
y. pasiaukojimu.“ (85, 87) Gailestingumo apaštalas Vilniaus Katedroje mums taip pat
priminė: „tenebūna nugalėtojų ir pralaimėtojų“. Tuomet ši mintis buvo ypač aktuali
dėl visuomenės suvienijimo. Popiežius ragino dėti pastangų ir patikėti, kad tiek tie,
kurie veikė prieš Bažnyčią, tiek tie, kurie aukojosi dėl Bažnyčios gali atrasti naują
bendrystę Kristuje. Šiandien nugalėtojų ir pralaimėtojų turime išvengti visai kitose
srityse – kartais net tarp savųjų.
Kunigams Šv. Tėvas priminė dvasininko tapatybę,
kurią įgijome mūsų šventimų dieną, bet kuri taip pat turi būti nuolat ugdoma ir puoselėjama.
Metais anksčiau, nei lankėsi Lietuvoje, jis paskelbė posinodinį apaštališkąjį paraginimą
Pastores dabo vobis – Vyskupų sinodo vaisių apie kunigų tarnystę. Kaip ir jame, jis
mums kalbėjo apie tarnystės dvasią. Ta tarnystė, būdama tėviška tarnyste, ypatingos
vertės ir sunkumo įgyja visuomenėje, kurioje tėvo atsakomybė dažnai apleista. Taigi
turime savęs paklausti, ar šeimos tėvai mato mūsų dvasios tėvų tėvystės pavyzdį, ar
gali sekti juo savo šeimų gyvenime? Ar rūpinamės mums pavestaisiais, ar apsaugojame
juos nuo supančių pavojų, ar dedame visas pastangas, kad mūsų dvasios vaikai taptų
sąmoningi ir subrendę Dievo vaikai? Ar einame pas tuos, kurie atitolę, ir siekiame
juos susigrąžinti į kaimenę?
Adhortacijoje Pastores dabo vobis Šv. Tėvas pabrėžė,
kad kunigas yra ir turi būti savo epochos kunigas, suvokiantis iš šios priklausomybės
kylančius iššūkius: „Dievas savo kunigus visada pašaukia iš tam tikros žmogiškos ir
bažnytinės aplinkos, kuri juos neišvengiamai formuoja ir į kurią jie siunčiami tarnauti
Kristaus Evangelijai. [... Todėl mes, kunigai,] turime mėginti kiek įmanoma atsiverti
aukštajam Šventosios Dvasios įkvėpimui, idant įžvelgtume dabarties visuomenės raidos
linijas, užmatytume pačias giliausias jos dvasines reikmes, nusibrėžtume svarbiausius
konkrečius uždavinius bei taikytinus sielovados metodus ir taip deramai atsilieptume
į žmonių lūkesčius“ (5).
Šventasis Tėvas ragino mus skirti dėmesio socialiniams
reikalams. Tai buvo didis iššūkis tuo metu, kai buvome ką tik išėję iš sistemos, kurioje
valstybė ir valdžia uzurpavo savo piliečių poreikių tenkinimą, bet didelė dauguma
visuomenės labai sunkiai gyveno. Ragindamas mus įgyvendinti Bažnyčios mokymą apie
pagalbą silpniesiems ir socialinį solidarumą, jis mus ragino ne tiek dalinti labdarą,
kiek pradėti mąstyti naujomis sąvokomis. Pirmieji Caritas žingsniai buvo sudėtingi,
dažniausiai vyko perdalinimas iš užsienio gautos paramos, vėliau nemažai buvo padaryta
vykdant valstybės finansuojamus projektus. Tačiau esminė buvo ir tebelieka pastanga,
kad bendruomenė pati rūpintųsi savo nariais, kurie dėl įvairių priežasčių neišsiverčia
be pagalbos. Seminarijose jau tuomet buvo dėstomas socialinis Bažnyčios mokymas, kuris
kilęs iš pastarojo šimtmečio Popiežių enciklikų, kalbantis apie socialinį teisingumą,
kuris grindžiamas tuo, jog žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Todėl tarpusavio
santykiai turi būti pagrįsti pagarba kiekvieno žmogaus orumui – pastanga jį apsaugoti
nėra tik valstybės prievolė, bet kyla iš mūsų krikščioniškos tapatybės.
Vertindami,
kiek pasistūmėjome, susipratome per du dešimtmečius, galime konstatuoti, kad Caritas
darbas tikrai ženkliai pasikeitė. Veikia valgyklos, nakvynes vietos, globos namai
ir kitos įstaigos, tačiau tai labiau matoma visos Lietuvos ar vyskupijos lygmenyje.
O parapijų lygmenyje tegalime kalbėti, be retų gražių išimčių, apie ribotą sėkmę.
Vis dar daug kam atrodo, kad Caritas veikla yra atskiros organizacijos, o ne visos
Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo veikla. Krikščioniškas žmogaus orumo supratimas
lėtai skinasi kelią į verslo ir politikos pasaulį, ypač, kai kalbame apie bedarbystę,
teisingą atlyginimą už darbą, sąžiningą elgesį su dirbančiaisiais ligos ar nėštumo
atveju. Visi drauge mąstykime, kaip neleisti augti bei plėstis gyvenimo iš pašalpų
mentalitetui, kaip išsaugoti žmogaus savivertę net sunkiomis ekonominėmis sąlygomis.
Gražų pavyzdį rodo kai kurios savivaldybės, kuriose pašalpos siejamos tiesiogiai su
viešaisiais darbais. Tokiu būdu ne tik užtikrinama švara ir tvarka miestelyje, gyvenamoji
vieta tampa patraukli, bet ir žmonės išlaiko darbo skonį, jaučiasi reikalingais, pradeda
kabintis į gyvenimą.
Ne mažiau sunkiai sekasi įdiegti krikščioniškas vertybes
į kitas visuomeninio gyvenimo sritis. Paminėčiau, pavyzdžiui, kad net po didžiulių
pastangų aiškinti, prašyti, rodyti įvairiausius gražius pavyzdžius tiek žiniasklaida,
tiek net mūsų pačių bendruomenės nariai vis dar pavadina daugiavaikes šeimas asocialiomis.
O dėl pastangų skatinti stiprių šeimų kūrimąsi ir vaikų gausėjimą netyla aštrūs ginčai.
Kad krikščioniškos vertybės įsišaknytų visuomenėje, popiežius pakvietė mus
pirmiausiai ugdyti naują žmogų – puoselėti savyje viltingo gyvenimo dvasią ir savo
pavyzdžiu raginti kitus. Šiandien aiškiai matome, kaip jis pats įkūnijo šias dorybes
savo gyvenime, todėl jo kvietimas šiandien turėtų mums naujai nuskambėti. Jis mums
sakė “itin svarbu, kad Dievui pasišventusieji žmonės parodytų gyvą teologinių ir bendražmogiškų
dorybių sąsają, kuri pagimdo naują, vidinių prieštaravimų neturinčią žmoniją” ir mums
pateikė dalinį šių dorybių sąrašą: “sąžiningumas, garbingumas, darbštumas, tvarkingumas,
pasitikėjimas, tarnavimo dvasia, nuoširdumas, pagarba, santūra, kilniadvasiškumas,
teisingumo ir atsakomybės jausmas, dvasinė pusiausvyra, romumas, atvirumas.”
Kalbėdamas
Vilniaus Katedroje, Jonas Paulius II atskirai kreipėsi į pašvęstojo gyvenimo atstovus.
Jis priminė ir įvertino tikrai sunkią praeitį, pilną aukos ir ištikimybės Dievui ir
Bažnyčiai. Šiandien mes dar geriau istoriškai žinome nuopelnus, kurie tenka pogrindyje
veikusioms vienuolijoms telkiant romų pasipriešinimą ateistinei prievartai ir valdžios
persekiojimams apskritai. Tačiau Popiežius taip pat iškėlė klausimą dėl dabarties,
kuris mums, tiek pašvęstojo gyvenimo atstovams, tiek dvasininkams, aktualus šiandien.
Kodėl mūsų pavyzdys netraukia? Kodėl mūsų vienuolynai ir seminarijos šiandien turi
mažiau stojančiųjų, negu prieš dvidešimt metų. Kodėl? Ar pasikeitė amžinosios vertybės?
Ar mūsų liudijimas savo gyvenimu ir veikla nėra pakankamai evangelinis? Tada Jonas
Paulius II mus savo pavyzdžiu kvietė į atsivertimą. Klierikus jis ypač paragino „ieškoti
to idealo, pasišventimo, meilės“. Per savo keliones, per Jaunimo dienas, o vėliau
– ir savo laidotuvėmis Jonas Paulius II parodė, kad šventumo pavyzdys traukia. Ypač
traukia jaunimą. Šiandien Popiežius Pranciškus mums duoda tą pačią pamoką – šventumas,
artimo meilė ir gailestingumas traukia kitus kartu sekti paskui Kristų.
Sakome,
kad Popiežiaus kelionės metu prisilietėme prie Švento Žmogaus. Ką tai reiškia? Daugelis
iš tiesų norėjo ir turėjo galimybę pažodžiui „prisiliesti“ prie Popiežiaus, jo rūbo
– Šventasis Tėvas spaudė rankas, laimindamas lietė vaikų galvas. Tai svarbu, bet gal
dar svarbiau, kad mus palietė jo žvilgsnis, susitiko akys – visus, atėjusius į susitikimus
nušvietė jo akių šviesa. Ypač tvarus yra mus palietęs jo žodis – tai, kas Vilniuje,
Kaune, Kryžių kalne, Šiluvoje buvo pasakyta mums, Lietuvos žmonėms, o drauge – iš
Lietuvos ir visam pasauliui.
Šventumas traukia, norime būti greta šventųjų,
norime juos susitikti savo gyvenimo kelyje, nes jaučiame iš jų sklindančią ir mums
persiduodančią ramybę, meilę, pasitikėjimą Dievu. Šventumas yra slėpinys ir šis slėpinys
mus paveikia, mus keičia. Intuityviai sekame šventuoju, imame iš jo pavyzdį. Lietuviškai
dažnai sakoma, kad pavyzdys užkrečia. Tarsi turima galvoje, jog net nereikia mūsų
apsisprendimo, tarsi savaime stengiamės, kiek pajėgiame, pažvelgti į pasaulį, veikti
pasaulyje tokiu pat romiu, sutaikančiu, o drauge uždegančiu būdu, kokį rodo Šv. Tėvo
pavyzdys.
Kuo ypatingas šventojo sekimas, pavyzdžio ėmimas iš šventojo? Juo
sekdami, mokomės sekti Kristų. Jėzus paragino „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43). Šventasis,
kaip ir apaštalai, pirmas atsiliepia į evangelinį raginimą atsisakyti ligtolinio gyvenimo
ir visiškai pasitikėti Išganytojo vedimu. Šventasis pirmas Kristaus pavyzdžiu uždega
ir keičia pasaulį. Žvelgdami į Jono Pauliaus II gyvenimą, jo misiją, regime pavyzdingą
Kristaus mokinį, kuris sekė Išganytoju ir liudijo Jį šiuolaikinio pasaulio kalba,
XX a. priemonėmis, tuo priartindamas Kristų mums, savo pavyzdžio dėka padėdamas mums
tapti Kristaus mokiniais ir sekėjais. Tik būdami jais, tik atsiliepdami į Kristaus
mokymą ir savo gyvenimu artėdami prie gyvenimo tų, kurie, kaip Jonas Paulius II, ištikimai
sekė Kristų, uždegsime pasaulį.
Matyt, mums ne visada seksis, klupsime ir abejosime,
bet nenusiminkime – juk visi laukiame ir prašome Jono Pauliaus II kanonizacijos. Laukiame,
nes per jį turėsime didelį užtarėją. Prieš dvidešimt metų galėjome čia, Lietuvoje,
ir šioje šventovėje klausytis jo žodžių tiesiai iš lūpų. Dabar galime skaityti ir
apmąstyti jo gausius išmintingus veikalus – enciklikas, laiškus, paraginimus. O svarbiausia
– sekti jo pavyzdžiu, kuris mus moko, kaip sekti Kristumi.
Konkrečią gairę,
kaip mes visi, tiek dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo asmenys, tiek pasauliečiai turime
įgyvendinti krikščionio misiją, Jonas Paulius II nurodė kalbėdamas apie Naująją Evangelizaciją.
Jis pirmasis taip aiškiai išdėstė, jog šiandienos pasaulyje neužtenka būti inertišku
arba kultūriniu kataliku – būtina tapti užsidegusiu, angažuotu krikščioniu, todėl
Gerąją Naujieną reikia skelbti, nešti ne į tolimas šalis, o čia pat, į savo ir aplinkinius
namus.