Jonas Paulius II Lietuvoje. Antroji diena – sekmadienis, 1993 rugsėjo 5
Antrąją savo vizito Lietuvoje dieną, sekmadienį, rugsėjo 5-ąją, popiežius Jonas
Paulius II pradėjo trumpu ekumeniniu susitikimu nunciatūroje su Lietuvos krikščioniškų
Bažnyčių ir bendrijų atstovais. Po to nuvykęs į Antakalnio kapines Popiežius meldėsi
prie žuvusiųjų 1991 metais Vilniuje ir Medininkuose kapų.
1.
Gyvybės ir mirties Viešpatie, Tu ryžais tapti žmogum, kad kryžiaus mirtimi atpirktum
žmogų. Miręs ir prisikėlęs Kristau! Galingųjų buvai nesuprastas, persekiotas ir nuteistas;
gyvenai tarp mūsų, žodžiais, darbais visiem darei gera, gydei ligonius, maitinai
alkanus, - ir leidai save prikalti prie kryžiaus. Iš savosios garbės aukštumų pažvelk
į šiuos kryžius, primenančius Lietuvos vaikams, paskutines netolimos praeities skaudžios
nelaimės aukas. Skausminga patirtis įgyta brangia kančios, prievartos ir persekiojimų
kaina. Ji taip pat kupina niekad neprarastos vilties, neužgesusio laisvės lūkesčio,
giliai įsišaknijusio krikščioniško tikėjimo drąsos. Tikėjimas padėjo atsispirti prieš
tamsias ir dažnas prievartos bangas, neigusias Dievą ir žeminusias žmogų.
2.
Šie dar nauji mediniai kryžiai, Viešpatie, iškilę čia kitą dieną po 1991 sausio tryliktosios,
mena Tavo Kryžių tuoj po Prisikėlimo, Kalvariją ir tuščią kapą. Prie šių kryžių, Viešpatie,
regim kitus, tikėjimo išaugintus, ašarom aplaistytus. Jie - gyva atmintis brangių
žmonių, užmigusių Tavo ramybėje, kurie, vedami nuoširdaus, veiklaus tikėjimo, paaukojo
gyvenimą šeimai ir darbui. Štai anie kryžiai primena kritusius kovos lauke karius,
krauju aplaisčiusius žemę, kuri turėjo tapti grūdui saulės ir vilties gaivinama dirva.
Šiose kapinėse matom ir kapų be kryžių.
3. Ateinu, o Viešpatie, kaip ramybės
ir vilties piligrimas, kad prie kapų paskutinių Lietuvos kankinių, jų protėvių ir
jų senų priešų skelbčiau tikėjimą Tavimi ir mūsų prisikėlimu. Taip pat tikėjimą Tavimi
už tuos, kurių kapai nepažymėti Tavo kryžiaus ženklu. Kartu su broliais ir seserimis
lietuviais noriu melstis ir atleisti, atnaujinti tikėjimą meilės galia ir atmesti
keršto pagundą, kuri visuomet veda į pražūtingus neapykantos tinklus.
4.
Popiežius kreipėsi lenkų kalba:
Padaryk, Viešpatie, kad tie kryžiai, primenantys
dar nesenus brutalios prievartos ir priešiškumo laikus, būtų tylūs, tačiau nuolatiniai
gynėjai nuo naujų skaudžių pergyvenimų, kuriuos neša akla ideologijos jėga, tautinė
puikybė bei sąmoningas žmogaus kilnumo nepaisymas. Tegul kryžiai ant kapų karių, žuvusių
brolžudiškuose karuose, tampa nuolatiniu raginimu santarvei ir broliškumui. Jau niekada
neleisk, kad tikėjimo broliai taptų priešais, kuriuos supriešina skirtingi tikslai,
kalba, tautinės vėliavos, tradicijos ir ydos. Ateinantiems į šias kapines melstis
ir prisiminti kapai be kryžių tebūna dramatiškas perspėjimas apie istorinę patirtį,
kilusią iš pastangų gyventi be Tavęs, o Viešpatie, ir kurti naują žmogų, kuris, gyvendamas
toli nuo Tavęs, ir vėl įsitikina esąs silpnas, ydingas ir liūdnas.
5. Kryžiai,
primeną mylimus asmenis, - jie tvirti ir tokių čia daugiausia - tepaskatina artimuosius
ir bičiulius atgaivinti savo krikščionišką tikėjimą. Prie šių kryžių teauga meilės,
vilties ir atlaidumo daigai. O, kad Tavojo Kryžiaus šviesa, Viešpatie, nušviestų ir
įprasmintų visus kryžius! Žvelgdamas į juos, kiekvienas Lietuvos sūnus teprisimena,
jog žmogaus - jo paties ir visų brolių - orumas remias į Tave, miręs ir prisikėlęs
Kristau, laiko ir istorijos Viešpatie, kiekvienos žmogiškos būties pradžia ir pabaiga.
Amen! (Malda Vilniaus Antakalnio kapinėse prie nepriklausomybės (1991) kankinių
kapų, rugsėjo 5d, sekmadienis)
* * *
Sekmadienio Mišias
popiežius Jonas Paulius II aukojo Vilniaus Vingio parke. Homilijoje, kurioje buvo
kalbama apie krikšto sakramentą, jis be kita ko prisiminė ir negalėjusį išsipildyti
troškimą aplankyti Lietuvą jau 1987 m. kai buvo švenčiamas Lietuvos krikšto
600 metų jubiliejus.
1.
„Kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia“ (Jn 3, 6) Šitaip Jėzus Kristus sako Nikodemui,
Įstatymo mokytojui, gerai išmanančiam Senąjį Testamentą - šventąsias knygas, kuriose
kalbama apie Dievo Sandorą su Izraeliu. Nikodemas žinojo, kas yra toji Sandora, Jahvės
sudaryta su išrinktąja tauta, kurią Jis išvedė iš Egipto. Dievas tada izraelitams
davė Dešimt Įsakymų, surašytų dviejose akmens plokštėse. Nikodemas taip pat žinojo,
jog iš amžiaus į amžių Jahvė per pranašus skelbė Naująją Sandorą: „Įskiepysiu savąjį
įstatymą į jų sielas, įrašysiu jį į jų širdis“ (Jer 31, 33).
2. Žmogus nėra
vien kūnas, bet ir siela. Kaip tik siela, Šventojo Rašto žodžiais tariant, „širdis“,
reiškia „žmogaus gelmę“ (plg. Jer 31, 33). Apie ją Jėzus kalba Nikodemui.
Brangūs
Broliai ir Seserys! Ilgai buvo stengiamasi į jūsų Tėvynės sūnų ir dukterų sąmonę įdiegti
materializmo dvasią. Šiandien kartu su atgautąja laisve nauju įkarščiu reikia skelbti
Kristaus pasakytus žodžius apie žmogaus „širdį“, apie sielą: „Kas gimė iš Dvasios,
yra Dvasia".
3. Broliai Seserys! Lygiai kaip Nikodemui, ir jums visiems Kristus
kartoja: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti
Dievo karalystės" (Jn 3, 3). Iš motinos įsčių žmogus gimsta kaip medžiaginė ir
dvasinė būtybė, bet šie „dvasios pradai“ turi bręsti Šventosios Dvasios teikiama išganingos
malonės jėga. Kristus, besišnekėdamas su Nikodemu, pabrėžia: „Iš tiesų, iš tiesų sakau
tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).
Užgimimas
iš Šventosios Dvasios - tai paslaptis, paliečianti žmogaus sielos gelmes. Kristus,
pasaulio Atpirkėjas, šį gimimą susiejo su Krikšto sakramentu, kuris, kaip ir kiti
sakramentai, reiškia nematomos paslapties regimąjį ženklą. Per šį sakramentą žmogus
tampa Dievo įsūniu pagal Kristaus paveikslą, įžengia į pažadėtąją Karalystę - amžinąjį
Dievo gyvenimą.
4. Karštai troškau aplankyti Lietuvą 1987 metais. Tada šventėte
savo protėvių Krikšto šešių šimtų metų jubiliejų. Šios kelionės troško taip pat jūsų
Vyskupai ir visa Lietuvos Bažnyčia. Kadangi tatai buvo neįmanoma padaryti, - jūs patys
gerai žinote priežastis, - dėkoju Dievui, kad šiandien galiu būti su jumis šiame mieste,
jūsų sostinėje.
Kuo nuoširdžiausiai sveikinu kardinolą Vincentą Sladkevičių,
Vyskupų Konferencijos Pirmininką, jūsų vyskupą Audrį Bačkį ir kitus čia esančius Bažnyčios
Vadovus. Sveikinu Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles, visą Dievo tautą, šiandien pamaldžiai
susibūrusią prie Viešpaties altoriaus. Tariu pagarbų žodį Valdžios atstovams, dalyvaujantiems
šios dienos iškilmėse, ir visiems, padėjusiems surengti šią mano apaštalinę kelionę.
Kartu su jumis, brangūs Broliai ir Seserys, dėkoju Švenčiausiajai Trejybei
už Sandorą su Dievu, dovaną, suteiktą tikintiesiems Krikšto sakramentu. Tai visus
jungianti dovana, tikrai vienijanti su Nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus gyvenimu.
Švento Krikšto dovana išties leidžia dalyvauti Gyvenime, kuris apsireiškė Kristaus
Prisikėlime.
Mūsų amžininkas Palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo akivaizdus
tokio Gyvenimo liudytojas. Šį Vilniaus vyskupą, Marijonų vienuolijos atnaujintoją,
esu paskelbęs Palaimintuoju Romos Šv. Petro Bazilikoje 1987 metais, Lietuvos Krikšto
šešių šimtų metų jubiliejaus proga.
Nors tada negalėjau švęsti šios garbingos
sukakties Lietuvoje, aną dieną visi giliai vienijomės tikėjimu, viltimi ir meile.
5. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:
Taigi šiandien kartoju apaštalo
Petro žodžius: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta,
Dievo įsigytoji liaudis“ (1Pt 2, 9) Dievas jus pašaukė „į savo nuostabią šviesą“
- Jėzų Kristų, kad išgarsintumėte Jo „šlovingus darbus“ (plg. 1 Pt 2, 9). Ši „galia“
- Gyvojo Dievo galia - yra ženkli ir jūsų istorijoje. Ji pasirodė tais sunkiais išmėginimų
laikais, kai Lietuvai reikėjo stoti žūtbūtinėn kovon; kai šitiek jūsų Šalies sūnų
ir dukterų kentėjo, buvo ištremti, sėdėjo kalėjimuose, nešė sunkią priverčiamųjų darbų
naštą ar buvo nukankinti.
6. Šiandien visi tie jūsų tėvynainiai yra čia, kartu
su mumis. Esam visi suvienyti Dievo Dvasios galia. Kartu su psalmininku jie šaukia:
Mūsų Tėvų Dieve… Išgelbėki mus, ir būsim laimingi. Padaryk mus didžiadvasius (plg.
Ps 50/51, 14). Taip jie šaukia kartu su mumis, - kai kančių metai pasibaigė ir jūsų
Tėvynė žengia laisvės keliu. Kaip tik dabar labiausiai reikia „didžiadvasiškumo“.
Reikia dvasiškai atgimti. Sėkla, kurią prieš amžius jumyse pasėjo Krikštas, turi
dabar išaugti gyvybingu daigu ir padėti kiekvienam dvasiškai atgimti. Užtat kreipkimės
į Viešpatį psalmininko žodžiais: Sutverk mumyse tyrą širdį, o Dieve, nepalaužiamą
dvasią atnaujink! (plg. Ps 50/51, 12).
7. Popiežius kreipėsi baltarusių
kalba:
Taigi kreipiuosi į Viešpatį psalmininko žodžiais: „Sutverk širdį
mums tyrą, o Dieve, mumyse nepalaužiamą dvasią atnaujink!“ Tyra širdis - tai sąžinė,
Šventosios Dvasios ir ugnies krikštu apvalyta (Mt 3, 13), kurią Viešpats Kristus davė
žmonijai. Būkite ištikimi savo Krikšto malonei, Krikšto, kuris sutvirtinamas Patepimu,
atgaivinamas Eucharistijoje ir Sutaikinimo sakramente. Nepalaužiama dvasia: daugelio
kartų per amžius įgytas palikimas praturtina dabar šioje žemėje gyvenančius ainius.
Kiekviena Lietuvos duktė ir kiekvienas jos sūnus iš naujo tesustiprėja Kristaus Kryžiaus
papėdėje. Teatgimsta prie Dievo Motinos širdies; vėl teatranda šią Dvasią „savo sielos
gelmėj“, kad ją perteiktų naujosioms kartoms.
8. Broliai Seserys! Netrukus
kartu su tais, kurie rengiasi priimti Krikšto sakramentą, atnaujinsime mūsų pačių
ar per krikštatėvius Krikšto metu duotus pažadus. Dvasinio atgimimo ir įsijungimo
į Bažnyčią apeigos vyksta šiame nuostabiame parke, po laisvos Lietuvos dangum, ir
tarsi simbolizuoja skirtumą tarp vakarykštės ir šios dienos. Vakar dažnai buvo krikštijama
slapčia, kartais netgi be deramo pasirengimo. Šiandien, kai atgauta religinė laisvė,
šios apeigos yra viešas Švenčiausiosios Trejybės pašlovinimas ir noras kuo labiau
sustiprinti krikščioniško tikėjimo šaknis šioje žemėje. Iš visų, o pirmiausia iš
tėvų ir krikštatėvių, pašauktų vaisingai ir rūpestingai perduoti krikščioniško gyvenimo
dovaną, tatai pareikalaus vis didesnės atsakomybės. Tad kaip svarbu deramai pasirengti
Krikštui! Kuo skubiau reikia giliai pažinti krikščioniškąjį mokslą ir ugdyti evangelines
dorybes! Tiems, kurie priima Krikšto sakramentą, ir tiems, kurie bus jo liudininkais,
linkiu, kad ši malonės akimirka paskatintų liudyti tikėjimą kasdienybėje. Iš tikrųjų
Krikštas - malonės sėkla, kuria reikia kasdien rūpintis, kad iš jos išaugtų dvasinius
ir apaštalinius vaisius nešąs medis. Brangūs jaunuoliai, įgyvendinkite Krikšto malonę!
Kristaus žiburys neturi būti paslėptas; jį reikia aukštai iškelti, kad visi galėtų
pamatyti ir ieškoti dieviškojo tiesos ir meilės Mokytojo!
9. Krikštu priartėjame
prie Kristaus, - prie žmonių ir tautų istorijoje Dievo ręsto pastato kertinio akmens.
Statykime ant Jo visą mūsų ateitį. Būkime gyvieji akmenys tos Sandoros, kurią mūsų
protėviai sudarė su Dievu. Amen! (Mišių Vingio parke pamokslas, Vilnius, 1993
m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)
Po Mišių Šventasis Tėvas vadovavo tradicinei
sekmadienio vidudienio maldai ir šia proga pasakė dar vieną kalbą.
Brangūs
Broliai ir Seserys!
1. Šiandien pirmą kartą Romos vyskupas įprastinei „Viešpaties
Angelo“ maldai kviečia iš vieno Baltijos šalies miesto - Lietuvos sostinės Vilniaus.
Čia atvyko į savo apaštalinę kelionę - aplankyti kilnių ir senų tautų, išgyvenusių
sunkų savo istorijos tarpsnį.
Po pusę amžiaus trukusios politinės ir kultūrinės
priespaudos, kai skaudžiai buvo laužoma netgi svarbiausia žmogaus teisė pažinti Dievą
ir viešai išpažinti savo tikėjimą, Lietuva, Latvija ir Estija įžengė į naują kelią
- laisvės kelią. Šis kelias nėra lengvas, - mat laisvė iš kiekvieno pareikalauja gyvo
atsakomybės jausmo ir nuoširdžios savitarpio pagarbos.
Religinė laisvė kaip
tik užtikrina šitokio užmojo sėkmę. Iš tikrųjų, tenai, kur tikintieji ir geros valios
žmonės savo gyvenimą derina pagal Tiesą ir jos etinius reikalavimus, viltis išsivaduoja
iš utopijos kerų ir veda į tikrą pažangą.
2. Popiežius kreipėsi lenkų
kalba:
Mano brangieji, kreipkime mūsų protus ir širdis į Mariją, garbinamą
Aušros Vartų šventovėje kaip Gailestingumo Motiną. Vakar vakare kartu su vyskupais
ir gausiai susirinkusiais tikinčiaisiais šioje šventovėje su džiaugsmu kalbėjau Rožinį,
kurį Vatikano radijas transliavo visam pasauliui. Šiandien dar kartą kviečiu visus
maldai už Baltijos tautines ir bažnytines bendruomenes ir už jų svarbiausius poreikius.
Ypač kviečiu melstis, kad jose įsiviešpatautų santarvė ir broliškumas, kad labiau
už grupių interesus, nors ir pagrįstus, būtų vertinamas visos visuomenės gėris, o
visų pirma silpniausių ir vargingiausių.
Su pasitikėjimu prašykite visų tautų
Motiną, kad vestų Lietuvą, Latviją ir Estiją taikos keliais. Tegul užtariant Tai,
kurią tikintieji vadina Stella Orientalis, santykiai tarp Baltijos valstijų ir kaimyninių
kraštų vis labiau būtų grindžiami laisvės ir solidarumo dvasia. Tegul Ji išmeldžia,
kad šiame Europos regione augtų tikėjimas, tvirtėtų teisingumas ir taika.
3.
Popiežius kreipėsi rusų kalba:
Iš šių kraštų, esančių natūraliu tiltu
tarp Centrinės bei Šiaurės Europos ir Rytų Europos, aš ypatingai sveikinu kaimyninę
Rusiją, o ypač krikščionių bendruomenes, iš kurių savo istorine reikšme ir garbinga
tradicija labiausiai išsiskiria stačiatikių Bažnyčia, vadovaujama Jo Šventenybės Maskvos
Patriarcho.
Visi žinome įvykius, per pastarąjį šimtmetį paženklinusius istoriją,
su giliomis ir dažnai liūdnomis pasekmėmis kaimyniniams kraštams ir visam pasauliui.
Taip pat visi mes susidomėję stebime Rusijos pastangas įžengti į vis tvirtesnes laisvės
ir vidaus bei tarptautinio solidarumo epochą. Aš įsitikinęs, kad katalikų bendruomenės
nariai kartu su visomis kitomis krikščionių Bažnyčiomis padės siekti gerovės ir taikos,
kurių visi taip linki Rusijai šiuo svarbiu jos istorijos momentu.
Aš vėl noriu
patikėti šį nelengvą providencinį kelią Dievo Motinai, kurią rusų tauta garbina su
ypatingu pamaldumu. Tepadeda Pasaulio Valdovo Motina Rusijai pasiekti taiką tiek joje
pačioje, tiek ir už jos ribų. Dvasinėse vertybėse visi Rusijos piliečiai teatranda
šviesą ir jėgų kurti žmogaus vertą ir Dangiškojo Tėvo mintį atitinkančią ateitį.
Dabar
kreipkimės į Švenčiausiąją Mergelę Mariją „Viešpaties Angelo“ malda. (Kalba prieš
vidudienio maldą, Vilnius, 1993 m. rugsųjo 5 d., sekmadienis)
* * *
Po
pietų Apaštališkoje nunciatūroje Popiežius susitiko su Lietuvoje akredituotu diplomatiniu
korpusu. Tuo metu nuo nepriklausomos Lietuvos tarptautinio pripažinimo buvo praėję
tik dveji metai. Lietuvoje reziduojantis diplomatinis korpusas dar buvo nedidelis.
Pažymėtina, kad apaštališkasis nuncijus buvo vienas pirmųjų pastoviai Vilniuje įsikūrusių
užsienio diplomatų. Popiežius kreipėsi prancūzų kalba:
Ekscelencijos,
Ponios ir Ponai!
1. Esu laimingas, galėdamas jus priimti Apaštalinės Nunciatūros
būstinėje Lietuvoje. Dėkoju jūsų Dekanui Monsinjorui Justo Mullor Garcia už žodžius,
kuriuos jis man tarė jūsų vardu. Jis išreiškė jūsų rūpestį padėti tautai, kuri pradeda
iš naujo gyventi pagaliau atgauta laisve, ir jūsų bendrą troškimą skatinti tarptautinį
dialogą. Juk kalbama apie taiką pasaulyje ir konkrečiai Baltijos regione. Atvykęs
jau turėjau progos pasakyti, kad jaučiu didelį džiaugsmą būti šiame krašte. Tai, kad
šios pastoracinės kelionės metu galiu susitikti su Lietuvos valdžios ir tautos atstovais,
reiškia, jog yra užverčiamas dramatiškasis regiono istorijos puslapis.
Nuo
šiol Europa nėra padalyta antagonistinių ideologijų: ji eina tautų bendradarbiavimo
keliu. Tai ilgas, daug kantrybės reikalaujantis darbas, kurį turi dirbti visos žemyne
gyvenančios tautos. Šios tautos turi vėl atnaujinti brolybės ir solidarumo ryšius,
kad išnyktų ankstesniais periodais susikaupęs apmaudas.
2. Suprantu, kad kalbu
diplomatų grupei, kurią vienareikšmiškai galima laikyti pionieriais. Sostinėje Vilniuje
jūs esate vieni iš pirmųjų Lietuvos ir visų Baltijos tautų atgimimo liudininkų. Jūs
esate kvalifikuoti stebėtojai naujos situacijos, kuri buvo sukurta turtingos istorijos
ir kultūros regione ir leidžia čia įsitvirtinti demokratijai. Akredituoti Lietuvoje,
jūs esate pirmieji šių įvykių gilios reikšmės ir žmogiškų bei socialinių pasekmių
vertintojai.
3. Beveik pusę amžiaus Lietuva ir kitos dvi Baltijos tautos,
taip pat daugybė kitų valstybių kentė marksistinį režimą ir slapčia puoselėjo savo
nacionalinę savimonę bei politinę nepriklausomybę. Centralizuota valdžia vykdė stiprios
priespaudos politiką ir neapsakomai varžė asmenis bei tautas. Vos tik 1918 metais
pasaulis pradėjo atsigauti nuo pirmojo kruvino ir destruktyvaus sprogimo, daugybė
Europos politikų, užuot atidavę jėgas taikos kūrimui, nesiliovė mąstę vien nacionalinių
interesų ir karo, ideologinės valdžios ir socialinės prievartos sąvokomis. Tai vedė
į „slaptus paktus“ bei gėdingas sąjungas, o kartu - ir į naują ginkluotą susidūrimą,
kuris ištrynė iš žemėlapio ištisas tautas. Tikras kataklizmas užgriuvo ir penketą
ilgų dešimtmečių ženklino Rytų pasaulį.
Istorijos pamokyta, diplomatija nuo
šiol visomis jėgomis turi remti politinį dialogą tarp tautų, politinių jėgų, kurios
siekia savo teisėtos vienybės ir savarankiškumo. Diplomatija turi daryti viską, kad
visiškai išnyktų bet kada galintys išdygti nesantaikos daigai. Aš gerai žinau, kad
siaurų interesų našta dar sunki ir dar didelė prievartos pagunda. Tačiau diplomatija,
ištikima tautų evoliucijai ir gerbianti asmens orumą, gali paskatinti arba pati pasiūlyti
iniciatyvas, kurios dabartinėje situacijoje būtų svari parama Lietuvai ir kitoms Baltijos
valstybėms. Tarptautinės visuomenės pareiga - sudaryti sąlygas demokratiškai gyventi
valstybėse, atsisveikinančiose su totalitarizmu. Tik toks gyvenimas leidžia realizuoti
teisėtus žmonių ir tautų siekius patiems tvarkytis. Demokratija reikalauja ilgo ir
kantraus mokymosi bei brandos, jai būtina parama valstybių, jau seniai praktikuojančių
šią valdymo formą, kuri į visuomeninį gyvenimą įtraukia visus piliečius.
Tautos
atmintyje turi išlikti neigiami kai kurių praeities diplomatinių sąjungų rezultatai.
Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos
galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo bendrą likimą.
Didžiosios valstybės neturi teisės ant mažos valstybės piliečių užkrauti sunkų svetimųjų
jungą. Kiekviena valstybė, ginanti savo suverenumą, turi ginti ir kitų tautų nepriklausomybę.
Tik šitaip visas žemynas gali sulaukti ir savo politinio stabilumo bei demokratijų
sustiprėjimo, ir taikos tarp visų žmonių bei tautų.
4. Patyrusi daugybę praėjusių
metų sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe-simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti
išeities iš visų žemyną draskančių konfliktų. Nūdienos kontekste diplomatija yra pašaukta
įgyvendinti naujas formas; ji įgyja naujus tikslus, iš kurių tautos, atgavusios laisvę,
daug tikisi. Diplomatinėms misijoms iškyla viena svarbiausių užduočių - sukurti sąlygas
deryboms, kad sumažėtų susidūrimų galimybė tarp kultūrinių, etninių bei religinių
bendruomenių, plėstųsi bendradarbiavimas tarp valstybių, būtų labiau gerbiamas žmogaus
orumas ir sustiprėtų taika. Turėdami galvoje praeitį, kuri stipriai paženklino žmones,
tautas ir institucijas ir kurią tenka pamažu prisiminti ir peržengti, turime būti
išradingi. Visa, kas žadina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir viltį, ryškėjančius
po daugelio tamsos metų, yra tas fermentas, kuris skatina konstruktyvius santykius
ir tarp tautų. Iš tiesų jokia tauta negali suklestėti, jei visos dabartinės jėgos
nesusitelks tarnauti nacionalinei ir tarptautinei žmonių bendrijai.
5. Daugelio
sunkumų sprendimas reikalauja pagalbos, kurią tarptautinė visuomenė turėtų skubėti
suteikti. Iš tiesų, lokaliniu ir regioniniu požiūriu solidarumas yra pagrindinė priemonė
sukurti humaniškai bendrijai ir vienoje, ir daugelyje valstybių. Rytų Europa dabar
yra kelyje į vienybę, ji tuo gerai pasinaudojo kitą dieną po paskutinio ją paženklinusio
mirtino konflikto. Jos didžiulė parama prisidėjo ir prie dabartinio mums visiems džiugaus
įvykio.
Bet kokia pagalba - žmonių darbas, techninis bendradarbiavimas, drąsios
finansinės investicijos - pirmiausia turi tarnauti lietuviams, padėti jiems spręsti
problemas. Diplomatija negali nekreipti dėmesio į nacionalinius interesus. Vilniuje,
kaip ir bet kurioje Žemės vietoje, turi būti ginama bendroji žmogiškumo koncepcija
- ta koncepcija, be kurios dvišalės ir daugiašalės derybos gali prarasti prasmę.
Manau,
kad mūsų amžininkai pirmiausia kreipia savo pastangas iš tiesų teisinga linkme - žmogaus
teisių apibrėžimui ir gynimui. Juk negalima kalbėti apie tikruosius nacijų interesus,
galvojant vien apie politinę strategiją ir ekonominę plėtrą. Nauja pasaulio tvarka,
kurios šalininkai už daugialypių politinių ir ekonominių modelių įžvelgia socialinę
vienybę, negali realizuotis negerbiant pirmaeilių teisės, taikos ir žmogiškojo orumo
vertybių. Neišvengiamas nacionalinis atgimimas neturi padaryti žalos esminėms žmogiškosioms
vertybėms. O, kad daugiau niekada žmonės ir tautos neitų viena prieš kitą! Kiekvieną
kartą, kai kyla konfliktas, yra sudarkomas ir kenčia visas pasaulis.
Šalys
visų pirma yra žmonių bendrijos, susidedančios iš moterų ir vyrų, kurie gyvena, mąsto,
meldžiasi ir dirba kartu pagal laisvai priimtus įstatymus ir kuriems neatimamas teises
ir pareigas natūraliai suteikia pati prigimtis. Tarptautinio gyvenimo pagrindų pagrindas
yra žmogaus teisės, iš kurių esminės yra teisė oriai gyventi ir išgyventi, sąžinės
ir religijos laisvė, taip pat teisė sukurti šeimą - pagrindinę visuomenės ląstelę
ir visuomeninio gyvenimo variklį. Kiti tarptautinio gyvenimo aspektai gali įgyti savo
tikrąją reikšmę tik gerbiant šias laisves. Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai
mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien tik interesų logikos,
kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos.
6. Jums kalbantis Popiežius
yra šiandieninio pasaulio realybės liudininkas. Turėjau progų, taip pat ir laimę keliauti
kaip taikos piligrimas. Aš skelbiu krikščioniškąjį tikėjimą: jis suteikia pilnutinę
prasmę egzistencijai ir skatina kurti tokią visuomenę, kurioje kiekvienas rastų savo
vietą. Savo kelionėse po pasaulį ir susitikimuose su skirtingoms klasėms priklausančiais
ir skirtingas pareigas užimančiais žmonėmis aš galėjau pažinti įvairias žmonių, ir
ypač jaunų europiečių, aspiracijas. Vis trumpėjant atstumams, pasaulis tampa arba
norėtų tapti pasauliu, kuriame ryšiai darosi kaskart stipresni. Nepaisant kai kurių
negausių grupių, bemaž visų šalių jaunoji karta trokšta gyventi tokioje visuomenėje,
kur visi žmonės būtų solidarūs ir kurtų bendriją, galinčią peržengti valstybių sienas
bei kalbinius, kultūrinius ir religinius barjerus. Šiuo požiūriu kultūriniai mainai
ir turizmas skatina tarpusavio pažinimą ir yra gera proga žmonių kontaktams ir dvasiniam
turtėjimui.
7. Tačiau dėl pražūtingų ideologinių konfliktų arba, priešingai,
dėl taikos, kurią puoselėja kai kurios šalys, emigracija pasiekė niekada iki šiol
neregėtą mastą. Tarptautinis dialogas darosi itin svarbus, kad kiekvienas galėtų surasti
žemės įsikurti, kad pats apsirūpintų maistu ir pajėgtų išmaitinti savuosius. Jeigu
iš arčiau paanalizuosime šiuolaikinio pasaulio tarpusavio priklausomybės kompleksiškus
duomenis, šiame regione turi būti ypatingai pabrėžiamas vienas elementas: buvusi imperialistinė
politika ir buvęs etninis, ideologinis ir religinis fanatizmas kasdien tampa vis labiau
anachronistiški.
Tuo metu, kai visiškai pasmerkiamas karas - taip pat ir ekonominis
bei komercinis karas, vien tik dialogas ir derybos yra tinkamas žmogaus veikimo būdas
pereinant iš užsienio okupuotos valstybės statuso į visišką nacionalinę nepriklausomybę
ir tarpusavio pripažinimą, dalijantis regiono turtus, sprendžiant žmonių ir materialinių
vertybių judėjimo klausimus bei etnines, kultūrines ir religines problemas.
Baltijos
valstybės sudaro mikrokosmosą, kuriame aiškiai matyti iškylančios aktualiausios problemos,
bet čia gali išaušti ir sprendimų aušra. Šalia lietuvių, latvių ir estų bendruomenių
- tikrai trokštančių taikos ir nacionalinės nepriklausomybės, kurių joms taip trūko,
- gyvena ir kitos čia gimusios kaimyninių valstybių bendruomenės. Jų buvimas liudija
apie ilgą istoriją, kurios tenka paisyti, netgi kai tenka apgailestauti dėl kančių,
žaizdų ir nesusipratimų; reikia įžvelgti brolybės ir svetingumo perspektyvą.Netgi
nepaisant priverstinio aspekto, migraciniai srautai gali skatinti ateities mainus,
kurie po ilgesnio ar trumpesnio laiko galbūt bus naudingi šioms tautoms.
Trijose
Baltijos valstybėse pastebima sunkumų, kuriuos kelia buvusi rusų išeivių implantacija,
kartais atsiradusi sykiu su okupaciniais daliniais. Kita vertus, tarptautinė bendrija
- o kartu su ja ir Šventasis Sostas - supranta rusų kilmės piliečių siekimą naudotis
visomis teisėmis toje šalyje, kurioje jie gyvena. Trumpai tariant, ji išreiškė pageidavimą,
kad nedelsiant būtų surastos visų žmonių, gyvenančių toje pačioje teritorijoje, santarvės
formulės. Visi turi mokėti protingai reikšti savo interesus, išklausyti kitos pusės
pageidavimų ir išsivaduoti nuo keršto minčių ar mėginimų jėga pasiekti tai, kas gali
būti pasiekta tik gera valia ir derybomis.
Dėl to ypač naudinga tai, kad įvairios
Rytų ir Vidurio Europos valstybės dalyvauja tarptautinėse Europos organizacijose:
Europos Taryboje bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. O perspektyvoje,
visoms pripažintoms nacionalinėms nepriklausomoms valstybėms bendraujant su kitomis
žemyno valstybėmis, gali būti sukurti platūs ir ilgalaikiai geros kaimynystės santykiai.
8. Šia specialia misija Šventasis Sostas pirmiausia rūpinasi taika, žmonių
ir tautų augimu, teisėtos nepriklausomos valdžios gerbimu. Jis nori laiku priminti,
kad politinės jėgos visuomet turi paisyti dvasinių dalykų, kuriuos skleidžia krikščionybė.
Vietinė Katalikų Bažnyčia, palaikoma pasaulinės Bažnyčios, turi skleisti Evangeliją
ir įtvirtinti gautas iš Viešpaties vertybes. Krikščionys supranta, kad jie turi suvaidinti
svarbų socialinį vaidmenį kuriant nacionalines institucijas. Tai skatina Lietuvos
katalikus visada būti priekyje, bendradarbiauti su visais broliais pasaulyje. Jie
turi budriai tarnauti tėvynei politinėse, ekonominėse ir socialinėse institucijose,
dirbti su aktyvia atsakomybe ir kilniu nusiteikimu pasiekti bendrus tikslus. Štai
dėl tokios ateities su viltimi meldžiu Dievo Palaiminimo jums visiems, jūsų šeimoms
ir jūsų darbui. (Kalba diplomatiniam korpusui Apaštališkojoje nunciatūroje, Vilnius,
1993 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)
* * *
Sekmadienio pavakare,
Vilniaus universiteto teritorijoje esančioje šv. Jono bažnyčioje Jonas Paulius
II susitiko su Lietuvos kultūros ir mokslo atstovais. Šventasis
Tėvas juos ragino naujoje laisvoje Lietuvoje megzti konstruktyvų tikėjimo ir proto
dialogą.
Gerbiamas
Švietimo ir Kultūros Ministre, Gerbiamas Rektoriau, Gerbiami Profesoriai, kultūros
ir meno pasaulio Atstovai!
1. Pirmasis iš Romos popiežių aplankau Baltijos
šalis ir tikrai džiaugiuosi, kad galiu susitikti su jumis po šios garsios „Alma Mater“
stogu. Jau daugelį amžių ji yra plakanti jūsų miesto širdis, savo įvairialype intelektualine
veikla besistengianti suvokti ypatingą šios tautų ir kultūrų kryžkelės pašaukimą,
apie kurį ką tik dabar kalbėjo šios įžymios mokslo šventovės Rektorius: už jo raiškų
ir pagarbų visų jūsų vardu Popiežiui tartą žodį maloniai dėkoju.
Ačiū už man
surengtą nuoširdų priėmimą. Jis man suprantamas. Ne vien todėl, kad kyla iš jūsų jausmų
taurumo, bet jis taip pat įsilieja į gilią bičiuliškų ir vaisingų santykių tarp jūsų
Tėvynės ir Katalikų Bažnyčios istoriją. Tai gali paliudyti ir šis Universitetas. Kaip
žinoma, vyskupas Valerijonas Protasevičius jį įkūrė, kad ir Vilnių paliestų tas kultūrinis
ir apaštalinis aktyvumas, kurį Europoje ir pasaulyje sužadino Jėzaus Draugija. Be
to, 1579 metais mano pirmtakas Grigalius XIII ir Lenkijos karalius, Lietuvos Didysis
kunigaikštis Steponas Batoras Universitetą apdovanojo teisėmis bei privilegijomis.
Šitaip jūsų „Alma Mater"įsteigimui ir augimui Katalikų Bažnyčia atliko ne antraeilį
vaidmenį.
Deja, istorijos tėkmėje iš pradžių susiklostę bičiuliški santykiai
ne visuomet buvo gerbiami. Ypač neseniai prabėgusiais metais tarp šių sienų buvo girdėti
Bažnyčiai ir jos mokslui kritiški, kupini įtarumo ir net atviro priešiškumo balsai.
Dėl to mano šiandieninis pokalbis su jumis yra itin reikšmingas. Jis atverčia naują
jūsų šalies kultūros gyvenimo puslapį.
2. Praeityje - ilga ir skausminga istorija.
Todėl jaučiame nenumaldomą būtinybę žvelgti į ateitį. Kad šių be galo ilgų dešimtmečių
patirtis mus praturtintų, istorinė atmintis negali būti ištrinta. Šiuo laikotarpiu
ir jūsų Šalis patyrė žiaurią diktatūrą, kuri teisingumo ir lygybės vardu paniekino
asmens, visuomenės laisvę ir orumą. Kaip visa tai galėjo atsitikti?
Analizė
būtų sudėtinga. Man regis, derėtų pasakyti, jog čia ne paskutinė priežastis - kovingasis
ateizmas, iš kurio marksizmas sėmėsi įkvėpimo. Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes
trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą laidą. Prie šios klaidos prisidėjo kitos: materialistinė
istorijos samprata, kraštutinis konfliktinis požiūris į visuomenę, „mesijinis“ vaidmuo,
skirtas valstybėje šeimininkavusiai vienintelei partijai. Dėl viso to ši sistema,
iš pradžių ketinusi išvaduoti žmogų, galų gale padarė jį vergu.
3. Tačiau
marksizmas - ne vienintelė mūsų amžiaus tragedija. Iš kitos pusės - ne mažesnė ir
„dešiniųjų“ režimų atneštoji žala. Jie „nacijos“ ir „tradicijos“ vardu lygiai taip
pat paniekino orumą, kuris nepriklausomai nuo rasės, įsitikinimų ir asmeninių savybių
priklauso kiekvienam žmogui. Kaip čia neprisiminus nacizmo parodyto baisaus smurto,
ypač prieš žydų tautą, pasmerktą sunaikinimui tariamo rasinio pranašumo vardu ir dėl
beprotiškų viešpatavimo kėslų?!
Antra vertus, pagal teisinės valstybės principus
kurtose „demokratijose“ buvo ir dar šiandien galima pastebėti toleruojamus ryškius
prieštaravimus tarp formalaus laisvės, žmogaus teisių pripažinimo ir gausių neteisybių
bei socialinės diskriminacijos. Iš tiesų čia turime omenyje socialinius modelius,
kur laisvės principas ne visada eina kartu su moraline atsakomybe. Demokratinėms santvarkoms
gresiantis pavojus - tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių
vertybėse, kurių negalima atsiakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi
būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi
žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį
laisvės iškraipymą tiek politinėje, tiek ir ekonominėje srityje. Šia prasme nuo pat
Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum" kartu su socializmu buvo pasmerktas ir ekonominis
liberalizmas, nepaisantis jokių ribų ir neatsižvelgiantis į solidarumo keliamus reikalavimus.
Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamos
teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų žmogiškosios gyvybės ir silpniausių
visuomenės klasių orumo.
4. Mūsų amžiaus istoriją supurtė visokie totalitarizmai
ir ligotos demokratijos. Besikeičiančios ir viena kitai prieštaravusios santvarkos
turėjo savitus, išskirtinius bruožus, bet, manau, nesuklysime pasakę, jog visas jas
pagimdė toji imanentiškoji kultūra, kuri paskutiniais amžiais taip plačiai pasklido
po Europą ir atnešė Dievo nepripažįstančius, su jo planais žmogaus atžvilgiu nesiskaitančius
asmens ir visuomenės projektus.
Tik ar gali žmogus egzistuoti ir „išlikti“
be Dievo? Vatikano II Visuotinis Susirinkimas labai teisingai priminė, jog „kūriniai
be Kūrėjo išnyksta“ (Gaudium et Spes, 36). Vargas, jei ši esminė tiesa užmirštama!
Dar laimė, kad Dievas, kurį ateistinė kultūra veltui mėgino išstumti iš žmogaus
gyvenimo, vis iš naujo grįžta ir pasirodo, tiesia kelią per didžiuosius klausimus,
į kuriuos mokslo ir technikos atradimai nemoka ir negali atsakyti. „Šiuolaikinės pasaulio
evoliucijos akivaizdoje, - pabrėžia Susirinkimas, - kasdien auga skaičius žmonių,
kurie arba kelia, arba iš naujo aštriai svarsto svarbiausius klausimus: kas yra žmogus?
Kokia kančios, blogio ir mirties prasmė, jei, nepaisant visos pažangos, šie reiškiniai
dar tebeegzistuoja? Kam reikalingi tokia brangia kaina pasiekti laimėjimai? Ką žmogus
gali duoti visuomenei? Ko jis gali iš jos tikėtis? Kas bus po šio žemiškojo gyvenimo?“
(Gaudium et Spes, 10).
Tokių neišvengiamų klausimų akistatoje Dievas, tikrasis
ir vienintelis Dievas, Paslaptis, iš kurios visa gimsta ir gauna prasmę, nuolatos
pasirodo žmogaus širdies akiratyje, žadina gilų ir išganingą ilgesį. „Sukūrei mus,
Viešpatie, dėl savęs, ir nenurims mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“, - dūsavo
didysis Augustinas (Išpažinimai, 1,1,1). Dievo siekimas yra būties įstatymas, kurio
jokia santvarka niekada negalės nuslopinti.
5. Jūs, kultūros ir mokslo žmonės,
labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link
paslapties. Ši jūsų pareiga kyla ne iš šalies, - tarsi pažabojanti mokslinį tyrinėjimą
ir apribojant laisvę. Iš tikrųjų ji atsiranda iš nuoseklios logiškos mąstysenos. Mąstydamas
žmogus pajunta savo ribotumą, suvokia, kad jis pats nėra tiesa. Priešingai, - jos
turi lyg apgraibomis ieškoti. Tuo pačiu metu pastebi, kad ieškodamas tiesos negali
ir nepajėgia pasitenkinti nei atrasta jos dalimi, nei mažais trupiniais, - jis vis
labiau galingai yra traukiamas aukštyn, į begalybę.
Kerinčiai proto veiklai
būdingas šis esminis veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria tarp savo riboto suvokimo
ir absoliuto troškimo. Todėl kai žmogus, giliai pasirėmęs tiksliu protu, atvira širdimi
„mąsto“, jau eina keliu, vedančiu link susitikimo su Dievu. Tačiau pagrįstai galime
klausti: kodėl šitiek mąstytojų atkakliausiai ir nuodugniausiai neigė Dievą?
Į
šį opų klausimą Bažnyčia atsako: tiesa, kad Dievo buvimą galime pažinti vien protu,
tačiau dabartinei nuodėmės sudrumstai žmonių giminei šis pažinimas yra labai apsunkintas
(plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 37). Mąstymas nėra su niekuo nesusijusi smegenų
veikla, jis artimai susietas su visu žmogaus gyvenimu.
Todėl jei norime, kad
mąstymas atneštų brandžiausių vaisių, ypač tada, kai ieškom metafizinių tiesų, būtina
puoselėti mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria
dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu,
atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai. Ši visuotinė „mąstymo“ etika neatpalaiduoja
nuo tyrinėjimo pastangų, bet jas palaiko ir padeda. O kai veržiamės į Paslaptį, net
nurodo kryptį. Mat yra vidinė sąsaja tarp „verum“ ir „bonum“: tiesos ir gėrio, - tai
Dievuje sutampa su pačia Jo esme.
6. Gerbiami ir Godotini Ponai! Dabarties
įvykiai verčia mus teisėtai galvoti, jog gyvename epochinę pasaulio istorijos lūžio
akimirką. Šiame sunkiame kelyje į ateitį, kurios šiandien niekas negali nuspėti ar
nubrėžti jos ribų, tikrai lemiamą reikšmę turi intelektualų vaidmuo. Jį reikia iš
naujo pabrėžti, ypač dabar, kai žlugusios ideologijos sugriovė pasitikėjimą, o filosofinė
mintis, ko gero, pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą pragmatizmą.
Nereikia
iškart manyti, kad ši minties krizė gali paveikti tikintįjį - lyg tikėjimas privalėtų
užkariauti proto nuopuolio paliktą tuščią lauką. Tikrasis tikėjimas protą pripažįsta
ir jį vertina, jį ugdo ir skatina. Bažnyčios mokslas šitai daug kartų yra pabrėžęs
(plg. Denzinger-Schonmetzer 3015-3019; Gaudium et Spes, 15).
Naujame kultūros
klimate, kurį dar reikia sukurti, esama atviros plačios erdvės tikėjimo pokalbiui
su kultūra. Jis neapsiribos vien tik religinėmis problemomis, bet taip pat palies
artimai susijusias didžiąsias etikos ir antropologijos temas. Atnaujintas Bažnyčios
ryšys su kultūros pasauliu, kur būtų atsižvelgta į skirtumus ir tarpusavio supratimą,
regis, yra būtinas ir skubus. Šis bendradarbiavimas padėtų suvokti tokią painią mūsų
dabartį ir numatyti reikiamą kryptį ateičiai.
7. Iš tikrųjų mūsų pasaulyje
apstu juodų ir baltų dėmių, čia daug šviesos ir tamsos. Užtat reikia kantrybės ir
išmintingų sprendimų. Žmoniją dar per daug žemina prievarta ir visokia nepakanta,
milijonus žmonių kamuoja badas ir skurdas. Jai gresia tokio masto ekologinės nelaimės,
kad „aplinkos tragedija“ tampa ne mažiau grėsminga už branduolinę. Visa tai liūdina
ir baugina. Tad kaip neatvėrus širdies vilčiai! Juk matome, kad daugelis visuomenės
sluoksnių, ypač jaunoji karta, trokšta naujos bičiulystės, vis aiškiau suvokia žmogaus
teises, kultūrą be prievartos, stengiasi savanoriškai padėti vargšams ir atstumtiesiems,
kovoti už švarią gamtą.
Taigi pinasi šviesa ir tamsa. Lauktoji Bažnyčios ir
kultūros santarvė turės išsklaidyti tamsą ir atverti duris šviesai. Šiam tikslui,
kaip svarbus „laiko ženklas“, turi padėti daug žadantis ekumeninis judėjimas tarp
krikščionių, tarpreliginis dialogas, įvairių tikybų žmones kviečiąs bendradarbiauti
žmonijos labui. Praeityje likę liūdni religinių kovų prisiminimai, tikra tikėjimo
naktis, bet jau aušta žadėtoji religinės taikos aušra, prisidedanti prie gražaus visuomenės
sambūvio.
8. Taigi šių įvykių akistatoje, Garbieji Ponai, jūsų Universitetas
tampa reikšmingu simboliu. Jis įkurtas geografiniame centre Europos, pašauktos į vis
artimesnę vienybę, kad pasitarnautų pasaulio taikai. Šis uždavinys gerai atitinka
jos daugiatūkstantmetės kultūros tradiciją. Senas ir gilus Europos ryšys su krikščionybe
taip pat stiprina taiką. Dabar Bažnyčia iš savo pusės labiau nei bet kada yra pasiryžusi
dėti į naująją Europos ateitį savo seną ir visuomet naują dalį. Tai Kristaus „Dievo
su mumis“, „Dievo su žmogumi“ liudijimas. Tai Dievo, kuris apsireiškė Sūnaus kryžiuje,
Sūnaus, kuris tapo žmogumi, paskelbimas. Tai Dievo - Meilės - skelbimas.
Šios
meilės paskatintas ir atvykau pas jus. Sujaudintas žvelgiu į jūsų akis, pažinusias
ašaras. Jūsų asmenyje apglėbiu visus ilgai kentėjusius brolius. Bet pirmiausia trokštu
kartu su jumis žvelgti į ateitį, į mūsų laukiantį pažangos ir taikos kelią. Nebijokite,
Bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius
jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą
žmoniją. Tokiomis mintimis jus sveikinu. Dėkoju, kad atidžiai ir nuoširdžiai klausėtės.
Meldžiu jums, jūsų darbams, jūsų brangiems asmenims Dievo palaimos. (Kalba inteligentijai
Vilniaus universiteto šv. Jono bažnyčioje, Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)
* * *
Paskutinis labai intensyvios antrosios vizito Lietuvoje
dienos įvykis buvo Jono Pauliaus II susitikimas su lenkų bendruomene, vykęs Vilniaus
Šv. Dvasios bažnyčioje.
Popiežius kreipėsi lenkų kalba:
Brangūs
Broliai ir Seserys!
1. Noriu išreikšti ypatingą džiaugsmą susitikdamas su
jumis šiandien, mano apsilankymo Lietuvoje metu, Šventosios Dvasios bažnyčioje, kurią
lanko lenkų kilmės lietuviai bei Lietuvoje buvojantys lenkai.
Ši šventovė
yra svarbus simbolis ir lyg priminimas įvykių, kurie paliko neišdildomą pėdsaką krikščioniškoje
ir tautinėje istorijoje dviejų kraštų, sujungtų glaudžiais kaimynystės ir broliškumo
ryšiais jau nuo Lietuvos kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos sosto paveldėtojos Jadvygos
santuokos. Pakanka prisiminti skaisčią šventojo Kazimiero asmenybę, kad parodytume
gelmę ir vaisingumą to ryšio, kuris išliko net sunkiais laikais, ir nors kartais jį
apsunkindavo antagonizmas, tačiau niekada nesumenkino jo prasmės ir esmės. Džiaugiuosi
galėdamas šiandien būti su jumis, brangūs Broliai ir Seserys, ir visus jus nuoširdžiai
sveikinu. Susitikimas su jumis šiame mieste, turtingame istorinių paminklų, yra tikra
Viešpaties dovana ir suteikia man daug džiaugsmo.
2. Neketinu šiandien kalbėti
apie vėlesnę ar ankstesnę praeitį, kuri jau priklauso istorijai ir už kurią dėkojame
Viešpačiui, įžvelgdami joje Dievo Apvaizdos veikimą tiek džiugiais, tiek liūdnais
istorijos laikotarpiais. Romos vyskupas yra čia, kad pirmiausia sustiprintų tikėjimą
ir paskatintų jus liudyti tikėjimą šiandien, liudyti su viltimi pasiekti geresnę ateitį.
Nūdienai pirmiausia priklauso bendra patirtis, nuo kurios dabar išsivaduoja tikintieji
šiuose Europos kraštuose. Po tamsos ir išbandymų valandos išmušė šviesos ir krikščioniškos
veiklos valanda. Ilgus penkiasdešimt metų jums trukdė išpažinti tikėjimą, tačiau dabar
atėjo laikas, kai galite viešai liudyti Evangeliją, suvokdami, kad kiekvienam žmogui
ir visai visuomenei ji yra tikroji pagalba, padedanti pergyventi sunkias nūdienos
akimirkas, pašalinti baimės ir rezignacijos pagundą, suvaržančią uolumą vieningai
kurti ateitį.
Brangūs Broliai ir Seserys, jūsų miestui suteiktas ypatingas
pašaukimas dialogui ir broliškai santarvei krikščionių, kurie įvairiomis kalbomis
meldžiasi ir suvokia esą paveldėtojai skirtingų, nors iš dalies ir bendrų, istorinių
tradicijų. Šioje šventovėje, kaip ir daugelyje kitų, kur švenčiama Eucharistija bei
teikiami Sakramentai abiem kalbomis, lenkai ir lietuviai kviečiami bendradarbiauti,
o pirmiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų jų vienas tikėjimas, ta pati viltis
ir meilė.
Stebėdami įvykius visoje Europoje, negalime nepastebėti, koks ryškus
yra poreikis, kad visos tautos, atmetusios pavojingą nacionalizmo pavojų, vienytųsi
jausdamos atsakomybę, nors ir kiekviena savaip įgyvendindama integracijos procesą.
Iš savo pusės Bažnyčia, atsižvelgdama į Vatikano II Susirinkimo patarimus, suvokia
jai būdingą misiją istorijoje ir daro viską, ką gali, kad tą procesą palengvintų.
Mano Brangieji, Europa laukia, kad aktyviai dalyvautumėte šio kontinento įvykiuose.
Kontinento, patiriančio esmines permainas. Taip pat Bažnyčia Europoje turi viltį,
kad greitai galės laisvai atsidusti abiem plaučiais, kuriuos stiprino istorija. Tačiau
reikia ir jūsų pagalbos, kad galėtų atsinaujinti veikiama Šventosios Dvasios, kurios
įtakos ženklas buvo neseniai įvykęs Vyskupų Susirinkimas. Bažnyčia nori kurti vilties
ir gilaus dvasinio atsinaujinimo ateitį.
3. Mielieji, mūsų susitikimas suteikia
man gerą progą kartu su jumis nors trumpam atkreipti dėmesį į taip laukiamą ateitį,
kurią būtina kurti ištikimybės Dievui ir žmonijai dvasia. Šventoji Dvasia teįkvepia
visiems geros valios ir išminties, kurių taip reikia kuriant Bažnyčią ir visuomenę,
ištikimas Dievui ir Jo karalystei, taip pat ištikimas žmogui ir jo orumui.
Tikėjimas
yra kilni visuomenės vertybė. „Jūs pasaulio šviesa, - pasakė Kristus savo mokiniams.
- Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio
žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 14-15).
Rytojaus Lietuva ir Lenkija harmoningai augs, jei jūs, kaip Bažnyčios vaikai,
asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime semsitės šviesos ir išminties iš Evangelijos:
jei visuomet ryžtingai ir tvirtai seksite Kristumi, kuris, Jo žodžiais tariant, yra
„kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kristus yra geriausias kelias į ateitį, vertą
žmogaus ir jo kilnaus pašaukimo mylėti; yra vienintelė Tiesa, sugebanti tapti tikru
ateities pagrindu, yra gyvenimo pilnatvė tiems, kurie pasišvenčia tarnauti artimui
šiame pasaulyje ir nuolat siekia amžinosios gerovės.
4. Šiuos apmąstymus ir
linkėjimus patikiu Palaimintajai Faustinai Kowlskai, kurią beatifikavau prieš kelis
mėnesius Romoje, dalyvaujant Lenkijos Primui Kardinolui ir Vilniaus Arkivyskupui.
Sesuo Faustina daug metų buvo „viena iš jūsų“. Šioje bažnyčioje yra pamaldžiai gerbiamas
šventas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio garbinimą ji skelbė. Mano Brangieji,
būkite pasekėjais jos kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei. Iš šios nuolankios
ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo
vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios
Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais.
Palaimintoji Faustina teužtaria kiekvieną
iš mūsų ir pamoko žvelgti į amžinybę. Tepaskatina Dievą turėti mūsų gyvenimo centru,
taip kaip ji tai darė. Tada mūsų evangelinis liudijimas ir tarnavimas broliams bus
tikrai vaisingas. Visiems suteikiu savo Palaiminimą!
Susitikimo pabaigoje
Jonas Paulius II dar pridūrė:
Dar norėčiau šį tą pridurti, nes kai žmogus
pradedi kalbėti gimtąja kalba, lengva įsišnekėti… Vengsiu būti labai šnekus, bet noriu
dar šį tą pasakyti. Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu
galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat
buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti - visa esybe.
Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau
noriu labai karštai padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė.
Tai man ypatinga malonė - visa ši piligriminė kelionė, visi susitikimai, o ypač šio
ryto iškilmingų šv. Mišių laikymas. Tuomet man paaiškėjo, kas tai yra Dievo paslaptis
tautų istorijoje. Paslaptis tautų istorijoje. Dievas rašo savo tiesas, savo Apvaizdos
ir išganymo ketinimus. Rašo kiekvieno žmogaus gyvenime. Rašo ir tautų istorijoje.
Ir čia sunku to nepastebėti. Tai darosi ypač akivaizdu, byloja per visa, kas buvo
ir kas yra. Supratau tai, ką tiek metų ir dešimtmečių nešiojau savyje. Dar vienas
dalykas. Vakar kartu meldėmės Aušros Vartuose. Ir ten pacitavau eilutes iš „Pono Tado“,
Adomo Mickevičiaus žodžius Dievo Motinai: „Šventoji Motina, Čenstakavos gynėja, Tavim
Aušros Vartai Vilniuje garsėja“. Baigiantis šiam susitikimui, noriu jums pasakyti,
jog tie žodžiai pranašiški. Ir poetai turi kažkokią ypatingą dalią pranašysčių misijoje.
Jie kalba apie tai, kas išlieka, nepaisant visų sunkumų, su kuriais susiduriame ir
mes, ir mūsų broliai lietuviai. Tai išlieka. Ir tai neįveikiama. Nes tai yra Ji, viena,
ta pati. Aš jau įvairiais būdais esu Ją pažinęs - Zebžidovsko Kalvarijoje, mūsų Jasna
Guroje, Fatimoje ir pagaliau Aušros Vartuose. Ir žinau, kad Ji ta, kuri nugali bet
kokį blogį, net tą didžiausią, galutinį. Sumindo žalčiui galvą. Tikiu, kad Ji leis
mums nugalėti ir tokias blogio atmainas, kurios apsunkina kelią į ateitį. To kelio
į ateitį Jasna Guros Marijos, Aušros Vartų Marijos globoje linkiu savo tautiečiams
ir savo broliams lietuviams Lenkijoje ir Lietuvoje. Garbė Jėzui Kristui. (Kalba
Lietuvos lenkams Šv. Dvasios bažnyčioje, Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)