Rumunijoje palaimintuoju paskelbtas kankinys Vladimir Ghika, princas ir kunigas

Šeštadienį, rugpjūčio 31 dieną, visuotinė Bažnyčia džiūgavo dėl dar vieno savo sūnaus iškėlimo į altorių garbę, dėl dar vieno nepaprasto tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo pavyzdžio, kurį parodė rumunų princas Vladimiras Ghika, paskutiniojo Moldavijos karaliaus anūkas, Kristaus kunigas ir komunistinio režimo kankinys.

Vladimiras gimė 1873 metais Konstantinopolyje, jo tėvas Jonas buvo Rumunijos gynybos, vėliau užsienio reikalų ministras, o motina – prancūzų aristokratų šeimos atžala. Vaikas buvo pakrikštytas pagal graikų ortodoksų apeigas. Sulaukęs penkerių metų Vladimiras atvyko į Prancūziją, čia baigė mokyklą ir universitetą, pademonstruodamas aštrų protą, stiprią valią ir platų akiratį, domėjimąsi literatūra, filosofija, teise, medicina, mokslu.

Po vidinių paieškų, sulaukęs 28 metų, Vladimiras Ghika perėjo į katalikų Bažnyčią, jau turėdamas filosofijos ir teisės laipsnius, pradėjo studijuoti teologiją trokšdamas būti kunigu, kad savo gyvenimą paskirtų Jėzui Kristui. Kristus yra vienas, tad ir Bažnyčia turi būti viena – šio motyvo vedamas Ghika tapo kataliku. Apie tai papasakojo popiežiui Pijui X, kuris patarė likti pasauliečiu, esą taip galįs būti naudingesniu ortodoksų gražinimui į katalikybę.

Paklusdamas Vladimiras Ghika pasirinko meilės artimui kelią, tikėdamas, kad tai bus geriausias būdas apaštalauti. Tad nuo 1904 metų pradėjo slaugyti ligonius Salonikuose, Gailestingumo dukterų ligoninėje, o vėliau įkūrė medicinos centrą Bukarešte. Per antrąjį Balkanų karą 1913 metais įsteigė ligoninę cholera sergantiems ligoniams ir dirbo čia iki tikro išsekimo. Tokia pat herojišką artimo meilę parodė ir per I Pasaulinį karą.

Tačiau kvietimą kunigystei savo širdyje jautė nuolatos, todėl 1922 metais grįžo į Prancūziją, į Auteuil miestelį, ir čia benediktinių vienuolyne pradėjo ruoštis kunigystei. Vladimiras Ghika buvo pakankamai žinomas žmogus Prancūzijoje ir už jos ribų: ir dėl savo kilmės, ir dėl asmeninio atsivertimo kelio, ir dėl aktyvaus bendradarbiavimo su įvairiais prancūzų dienraščiais, ne vien katalikiškais. Ghika taip pat išleido keletą dvasinio pobūdžio, krikščioniškų apmąstymų knygų.

1923 metais, jau užbaigęs penktąjį amžiaus dešimtmetį, su popiežiaus Pijaus XI palaiminimu princas Vladimiras buvo įšventintas kunigu Paryžiuje, beje, dalyvaujant Europos karališkųjų šeimų atstovams. Vėliau savo „Apmąstymuose“ Vladimiras Ghika užrašė, kad tą dieną dvasioje išgirdęs Jėzaus žodžius: „Kunige, kaip išdrįsi aukoti mane, pilnai ir iš tikro, jei pats nebūsi savęs iš tikro ir pilnai paaukojęs?“.

Su kunigyste prasidėjo naujas Vladimiro Ghika gyvenimo periodas. Atsisakęs savo palikimo dalies, Ghika norėjo pilnai atsiduoti Dievui, būdamas tarp pačių vargingiausių, tarp ateistų, piktžodžiautojų. Jis apsistojo Villejuif, netoli Paryžiaus, pačiame „raudonųjų žibintų“ kvartalo centre, ir viename barake atidarė koplyčią su Švenčiausiuoju Sakramentu. Jo ramumas, jo gerumas, jo maldos dvasia ir meilė Jėzui atvėrė ne vienos širdies duris Dievui. Įveikus pirmą nepasitikėjimą, aplink jį pradėjo burtis politiniai bėgliai, pamestieji, gatvės vaikai.

Apie tai išgirdęs Paryžiaus arkivyskupas paskyrė jį vienos užsieniečių bažnyčios rektoriumi, nors pats Vladimiras to ne itin norėjo. Paradoksaliai, pasitraukęs iš aukštosios visuomenės ratelių, Vladimiras Ghika į juos sugrįžo per kitas duris, šį kartą jau ne kaip kilmingasis, o kaip Dievo žmogus, su kuriuo nori susitikti menininkai, politikai, intelektualai – tokie kaip Paul Claudel ar Francois Mauriac.

Asmeniškai Ghiką pažinojęs popiežius Pijus XI nusprendė, kad tai tinkamas žmogus jam atstovauti Japonijoje, imperatoriaus dvare, vėliau Buenos Airių, Manilos ir Budapešto eucharistiniuose kongresuose, greta kardinolo Eugenio Pacelli, būsimojo Pijaus XII.

1939 metais nuvyko į Rumuniją aplankyti savo giminių ir sukrėstas vargingos situacijos tuoj nusprendė pasilikti, vykdant dvigubą, bet susijusią misiją: nešant Kristų ir padedant tiems, kuriems reikia, pirmiausia politiniams kaliniams, apaštalaujant kaimuose ir miesteliuose, nepaisant kreivų komunistinio ar nacistinio režimo žvilgsnių. Vladimiras Ghika liko Bukarešte 1944 metais, kai miestas buvo baisiai bombarduojamas. Pasak liudytojų, jo tikėjimas ir žodis buvo tokie stiprūs, kad po trumpo susitikimo galėjo atversti daug metų Dievą pamiršusį žmogų.

Kai 1948 metais Rumuniją užvaldė komunistinis režimas, Ghika nusprendė likti šalyje, nors nesunkiai galėjo išvažiuoti. Toliau drąsiai tęsė apaštalinę veiklą: mokė, krikštijo, lankė ligonius. Ceaucesco režimo policija jį areštavo, apsupo šnipais, tačiau neišgąsdino. Galiausiai 1952 metų lapkričio 19 dieną buvo areštuotas dar kartą, teisiamas „liaudies tribunole“ ir nuteistas 30 metų įkalinimo bausme, nors jau buvo beveik 80-ies. 1954 metų gegužės 17 dieną Vladimiras Ghika mirė, iškentęs daug patyčių ir kankinimų, tačiau nepraradęs tikėjimo šviesos. (Vatikano radijas)