Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14, 1. 7-14)

DVI DORYBĖS, mons. Adolfas Grušas:

Šio sekmadienio Mišių Dievo Žodžio skaitinius galėtume nusakyti dviem žodžiais: nusižeminimas ir dosnumas. Palyginus šias Šventojo Rašto ištraukas su mūsų, kaip visuomenės ir Bažnyčios narių, gyvenimu, nėra labai sudėtinga suvokti Viešpaties pamokymus, kokios savo mokinių ištikimybės Jis tikisi.

Tą dieną Jėzus atėjo pietauti pas vieną iš fariziejų vyresniųjų ir, pastebėjęs, kaip pakviestieji svečiai rinkosi pirmąsias vietas, pasakė palyginimą, kuris tuojau pat tapo ir pamokymu: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir… tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą“.

Galbūt mus visuomet sekioja pagunda iškilti virš kitų, stengtis, kad mus pastebėtų, ieškoti pritarimo ir įvertinimo. Ypač mūsų laikų kultūroje yra būdinga pasirodyti, pagiriami karjeristai, savo pastangomis sukūrę verslą. Dabar jau nelabai kam berūpi: garbingai ar negarbingai elgdamasis žmogus pasiekia savo tikslą. Ne kartą tenka pastebėti, kaip, siekdami sau geresnės pozicijos, žmonės nustumia kitus, matydami tik savo sėkmę ir net nepagalvodami apie bendrą gėrį bei garbingumą.

Kaip tik todėl Išganytojas ir primena, kad Dievo, kitų žmonių akyse, gyvenimo slėpinio akivaizdoje nusižeminimas yra tikroji vertybė. Neveltui Siracido knygos autorius primena: „Būk kuklus, atlikdamas užduotis. Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį. Daug yra didžių ir kilmingų žmonių, bet savo užmojį jis apreiškia nusižeminusiems“. Neįmanoma suprasti Dievo, neturint nusižeminimo.

Kaip tik tokio gyvenimo būdo laikėsi Jėzus, Marija, šventieji, visi kilnios ir gražios dvasios žmonės. Visų jų širdys buvo kupinos meilės ir nusižeminimo. Juk Jėzus ne šiaip sau pasakė apie save: „Atėjau, ne kad man būtų tarnaujama, bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybę už daugelį“, „mokykitės iš manęs, nes esu švelnus ir nuolankios širdies“. Taip vertinant šiandien girdimą palyginimą, tampa aišku, kad paskutinė vieta nėra pažeminimas ir pasmerkimas, nes tai paties Dievo, tapusio žmogumi ir atidavusio už mus savo gyvybę, vieta. Neveltui ir Marija džiūgavo, giedodama: „Mano siela garbina Viešpatį, nes Jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę,… didžių dalykų padarė man Visagalis“. Tikrai didingi dalykai įvyksta ten, kur Dievo malonė susiduria su žmogaus nusižeminimu.

Ko gero, čia reikėtų padaryti vieną patikslinimą. Nusižeminimas nereiškia veidmainiško požiūrio, kai sakoma: „Aš esu nieko vertas, nieko nesugebu, esu pats menkiausias“. Sakyti: „esu nieko nevertas“ yra ne nusižeminimas, o depresija, kurią reikia gydyti. Nusižeminęs žmogus atiduoda visa, ką turi savyje geriausio, daro tai, kas nuo jo priklauso, ir atveria savo širdį.

Būti nusižeminusiam – tai suvokti, kad Viešpats kiekvieno gyvenimą yra pripildęs įvairių dovanų, kuriomis mes privalome pasinaudoti kitų naudai ir savo išganymui. Kai gauname geresnį išsilavinimą, tai reiškia, kad sugebėjome tinkamai panaudoti mums Dievo duotus sugebėjimus ir dabar privalome tarnauti kitų gerovei. Jei turime daug jėgų, išmanome vieną ar kitą darbą, tai irgi reiškia, kad visa tai negali būti mūsų pasitenkinimo ir pasididžiavimo priežastimi, o turi tapti proga pasitarnauti tiems, kurie to nesugeba. Taip nusižeminęs žmogaus požiūris atneša vaisių, per nusižeminusį žmogų dar labiau suspindi Dievo gerumas žmogaus šeimoje, darbo kolektyve, visuomeniniame ir Bažnyčios gyvenime.

Nederėtų juokauti su paskutine vieta Bažnyčioje, kaip kartais mėgsta pasielgti mūsų tikintieji, sakydami, kad jie yra tik vykdytojai to, kas jiems įsakyta (tiesa, ir čia pernelyg nepersistengdami!), bet šiaip nuo jų niekas nepriklauso. Tai netrukdo jiems kritikuoti kitų sumanymus, sakyti, kad iš to nieko neišeis, kad jie tikrai viską darytų kitaip ir geriau.
Jiems pritrūksta kitos dorybės: dosnumo. Žinoma, lengva įsikalbėti sau pačiam, kad, jei nieko neturi, tai nieko negali ir duoti. Taip nuo klaidingo nusižeminimo suvokimo prieinama prie dosnumo dorybės nesupratimo. Antroji šio sekmadienio Mišių Evangelijos dalis yra labai graži, o drauge netikėta, stulbinanti, kalbanti apie Evangelijos atneštą naują žinią. Tai žinia apie Jėzų, apie Jo meilę visiems, Jo dėmesį vargšams, ligoniams, nusidėjėliams.

„Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palamintas, nes jie neturi kuo tau atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. Tai tikrai gilus ir gražus Jėzaus pamokymas, tačiau nereiškia, jog mes galime jį laikyti tik poetiška svajone ar utopija.

Iš tiesų tai mūsų kasdienybės atvaizdas, ir čia tikrai kalbama ne apie pietus ar vakarienę, bet apie mūsų gyvenimo stilių. Mes juk iš tiesų negyvename taip, o tai reiškia, kad negyvename Evangelija. Suprantame, kad Jėzaus pamokymas yra gražus, turintis slaptingo žavesio, bet nesijaučiame esą pasirengę tokio gyvenimo būdo laikytis. Tikriausiai ir apie tai galvojo popiežius Pranciškus, savo pontifikato pradžioje pasakęs, kad nori „vargingos Bažnyčios vargšams“.

Ką gi, gal mes ir esame suvargę, tačiau tai nereiškia, kad mums uždarytas kelias į tiesą, į širdies džiaugsmą, į amžinąsias vertybes. Turime tik pasistengti duoti tai, ką galime, kad tik kitiems šalia mūsų būtų geriau.

Pradėkime nuo savo širdies…