Kardinolas Prosper Grech. Šv. Augustinas, patirties teologas

Trečiadienį Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minint šv. Augustiną iš Hipono, Romoje prasideda augustinų ordino generalinė kapitula. Šis beveik aštuonis šimtus metų gyvuojantis ordinas Augustiną, didį Bažnyčios Tėvą, laiko ir savo dvasiniu steigėju.

Apie Augustiną italų katalikų interneto portale „Korazym“ pasakoja kardinolas Prosper Grech, maltietis, pats priklausantis augustinų ordinui. 2012 metų vasario mėnesį popiežius Benediktas XVI jį, jau gerokai peržengusį 80 metų slenkstį, pakėlė kardinolu, taip įvertindamas didelius jo nuopelnus biblistikai ir teologijai: kardinolas Grech yra vienas iš garsiausių gyvų katalikų biblistų. Jam buvo patikėta vesti meditaciją kardinolams prieš konklavą, kurios metu buvo išrinktas popiežius Pranciškus.

Kaip apie teologą ir filosofą, apie Augustiną būtų galima kalbėti panašiai, kaip apie Platoną, tačiau Augustinas dar turi asmeninę patirtį. Viskas yra jo asmenyje. Visas Augustino dvasingumas ir teologija yra susieti su jo asmeniu, - pasakojo kardinolas Grech.

Pirma, anot jo, Augustinas yra šventasis: atsivertęs šventasis, kuris turi pasaulio patirtį. Po to Augustinas yra ganytojas ir iš jo ganytojiškos veiklos kyla jo teologija. Galiausiai retkarčiais Augustinas yra „stalo teologas“, tačiau tai nebuvo pirmaeilė veikla. Šventieji praeities Tėvai dažniausiai nebuvo stalo teologai. Jų katedra buvo sakykla ir iš sakyklos turėjo spręsti savo klausytojų, Bažnyčios, Bažnyčios dvasingumo problemas; tai ką pamokslavo, turėjo gyventi jie patys, pirmiausia savo asmeniniame gyvenime. Toks ir Augustino atvejis.

Kalbant apie Augustino aktualumą, jo „Išpažinimai“ yra labiausiai skaitoma krikščioniška knyga po Biblijos. Kodėl ji taip skaitoma? Galbūt kas nors ją skaito iš smalsumo, galvodamas apie kokias nors nuodėmių išpažintis, kai „išpažinimai“ iš tiesų reiškia pašlovinimus ir padėką Dievui. Tačiau tikroji šio teksto jėga yra tame, kad jame yra egzistencinė patirtis žmogaus, kuris pradėjo beveik nuo nulio, turėjo savo motinos dvasinį paveldą, ir pasiekė šventumą. Tai yra patirtis. Augustino teologija ne tik iš sielovadinių poreikių, bet ir iš to, ką patyrė ir jautė savyje dvasiniame kelyje, kurį nuėjo. Taip pat žinoma, kad Augustinas vadinamas „malonės teologu“: tos dieviškos pagalbos, kuri glūdi žmoguje, kad padėtų įveikti žmogiškos prigimties sunkumus ir silpnumus. Augustinas biblinį pamatą gavo iš apaštalo Pauliaus, iš „Laiško Romiečiams“ ir raštų apie Šventosios Dvasios veikimą žmoguje, tačiau taip plačiai apie tai kalbėjo, nes pats savyje jautė pašaukimą šventumui. Jis patyrė ir išgyveno malonę. Čia jo aktualumas: jis kalba apie savo patirtį ir kadangi tai yra patirtis, kurią žmogus patiria kiekvienoje epochoje, skaitydami Augustiną skaitome kažką apie save pačius, apie mūsų Bažnyčios problemas, apie visuomenės problemas, apie Bažnyčios ir valstybės santykius ir pan. Pakanka paskaityti bet kurį Augustino veikalą ir rasime, kas kalba tiesiai širdžiai.

Anot kardinolo Grech, norintiems su Augustinu susipažinti skaitytojams ypač rekomenduotini gerai žinomi, istoriniai „Išpažinimų“ arba „Psalmių komentarų“ puslapiai, pravarčios šio Bažnyčios mokytojo tekstų antologijos, kurios žadina troškimą jį pažinti labiau.

Komentuodamas augustinų ordino generalinę kapitulą, kardinolas Grech sakė pirmiausia norįs kalbėti ne apie pašaukimų problemą, jaučiamą visuose Vakaruose ir Europoje, tačiau apie klausimą: jei mes gyvename šiandien, ko reikia Bažnyčiai ten, kur mes esame? Ko mūsų prašo Kristus per Bažnyčią? Ar rimtai priimame Bažnyčios sielovadinę dimensiją, suteikdami augustinišką atsakymą? Šis atsakymas turi būti bendruomeninis. Reikia eiti pas vyskupą paklausti kokie yra skubūs jo vyskupijos poreikiai ir suprasti, kaip galima atsakyti į tą poreikį Augustino dvasioje.

Kalbėdamas apie sielovadą ir studijas, kardinolas Grech perspėjo, kad reikia vengti tuščių žodžių, tuščios retorikos sielovadoje. Pirmiausia reikia studijuoti, tačiau tai darant galvoje reikia turėti studijų reikšmę vienuolio ir kunigo gyvenimui. Ir, žinoma, Šventasis Raštas. Augustinas, kaip ir visi Tėvai, buvo Raštų interpretuotojas: jie gyveno Biblija. Ją skaitė, daug kartų, meditavo maldoje. Ne tik kaip egzegetai trečiuoju asmeniu, bet kaip žmonės, kurie nori ją išgyventi pirmuoju asmeniu. Skaitant šv. Joną, šv. Paulių, taip pat Senąjį Testamentą, Išminties ir Pranašų knygas, galima suprasti šaknis, nuo kurių Augustinas atsispyrė savo sielovadiniuose ir teologiniuose atsakymuose. (Vatikano radijas)