Andrea Riccardi. Trečias išgyvenimo kelias Rytų krikščionims

Trijose didelėse arabų šalyse sprendžiamas demokratijos likimas: ji su jėga neigiama Sirijoje, ji nepajėgia subalansuoti musulmonų sunitų ir šiitų sugyvenimo Irake, ja abejojama Egipte, kuriame surengtas karinis perversmas, kad neįsigalėtų islamiškas režimas. Demokratija, rodos, nepajėgi suvaldyti arabų visuomenių pliuralizmo, skirtingo būdo būti musulmonais, etninių ir religinių mažumų, italų dienraštyje „Corriere della Sera“ rašo Andrea Riccardi, istorikas, politikas, garsus pacifistas ir šv. Egidijaus bendruomenės steigėjas.

Pasak jo, krikščionių bendruomenės yra tarsi lakmuso popierėliai neramiose musulmonų visuomenėse. 2014 metais sukanka šimtas metų nuo pirmųjų didelių 20 amžiaus skerdynių: armėnų ir daugybės kitų krikščionių mirties Osmanų imperijoje. To norėjo ne visi turkai ir ne visi musulmonai, tačiau nacionalistai „jaunieji turkai“, kurie kurstė neapykantą ir fanatizmą. Po Pirmojo pasaulinio karo maronitai (katalikai) gavo Libaną, kuriame sudarė daugumą, ir išreiškė krikščionių balsą, jog nesijaučia saugūs musulmonų daugumos visuomenėse. Gimė trapi libanietiška demokratija, mažas ir originalus pasaulis tarp arabų, vėliau patyręs tiek skausmo.

Kiti krikščionys pasidavė europietiškos apsaugos iliuzijai. Daugumai saugumas reiškė įtikėti arabų nacionalizmu, kaip kad Sirijos ortodoksams. Iš šio nacionalizmo gimė daug diktatorių, kuriems krikščionys dažniausiai buvo lojalūs, matydami juose apsaugą nuo musulmonų daugumos. Vylėsi dėl islamo supasaulietinimo, tačiau atėjo fundamentalizmas. Krikščionys vylėsi diktatoriais ir tada, kai žinojo apie jų dvigubus žaidimus ir įtampos kurstymą. Tiesa, kad per tariamą Egipto „pavasarį“ krikščionys ir musulmonai kartu prašė laisvės. Tačiau ganytojai buvo sutrikę: argi demokratija neatneš musulmonų daugumos dominavimo? Neatsitiktinai Egipto koptų ortodoksų patriarchas Tawadros užtarė valstybės perversmą. Tai rizikinga pozicija religinei mažumai, liudijanti apie didelę baimę dėl ateities. Irake krikščionys yra lengvais taikiniais, be apsisprendimo ar likti Bagdade tarp musulmonų ar burtis į vieną krikščionišką regioną.

Tarp neužtikrintumo, krikščionys emigruoja. Irake jų liko mažiau nei pusė, palyginus su Sadamo Huseino karo pradžia. 20 amžiaus pradžioje krikščionys sudarė ketvirtadalį irakiečių, o dabar tik vieną procentą. Prieš penkiasdešimt metų Sirijoje krikščionių buvo 15 procentų, dabar gal tik 6. Egipte jų nemažai, apie 10 procentų, tačiau ateitis yra tamsi. Vakarų šalys mažai ką gali, net priešingai, jų „apsauga“ sukūrė papildomų problemų su vyriausybėmis ir viešąją nuomone. Galbūt pasaulio krikščionys gali daugiau, nei vyriausybės: ne tik teikti solidarumą (kuris turi augti), bet išvystyti viziją. Šios trūksta dabar, kai reta politinių vizijų, kaip matoma iš JAV abejonių dėl Egipto ir europiečių bejėgiškumo. Arabų pasauliui reikia koncentracijos ir ryšių. Galbūt reiktų sukviesti krikščioniškų Bažnyčių didžiuosius lyderius. Ir tai yra ekumenizmas. Krikščionių mažumos neturi būti paliktos nepakeliamų situacijų įkaitėmis. Emigracija arba diktatorių apsaugininkų ieškojimas negali būti vieninteliai krikščionių pasirinkimai. Jie neturi ateities. Egipte, al Tayyib, didysis Al Azhar imamas (deja, prastuose santykiuose su Vatikanu), pakvietė nacionaliniam susitaikymui. Šis dabar nėra lengvai praktikuojamas. Tačiau čia yra erdvė krikščionims. Jų ateitis arabų pasaulyje nebus lengva. Ar XXI amžiuje nebeliks krikščionių rytuose? Tai nelinkėtina. Baigtųsi dviejų tūkstančių metų istorija. Tai būtų didelė netektis arabų-musulmonų pasauliui, nes krikščionys yra jų visuomenių pliuralizmo kolona ir garantija prieš totalitarizmą. (Vatikano radijas)