Laukiant kada bus paskelbta dviejų XX amžiaus antrosios pusės popiežių, Jono XXIII
ir Jono Pauliaus II kanonizacijos data, rugpjūčio 21 dieną Bažnyčios liturginiame
kalendoriuje yra menamas šv. Pijus X (1835 - 1914), 11 metų vedęs katalikų Bažnyčią
pačioje amžiaus pradžioje (1903 - 1914).
Šv. Pijus X, iki išrinkimo popiežiumi
vadinęsis Giuseppe Sarto, gimė paprastoje ir neturtingoje valstiečių šeimoje. Tik
su parama iš šalies, įžvelgus jo gabumus, galėjo įstoti į seminariją ir ją pabaigęs
pradėti savo sielovadinę tarnystę nedidelio kaimelio, Tombolo, parapijos vikaru. Ši,
rodos, kukli pradžia yra išryškinama visose popiežiaus biografijose. Kaip ir keistas
devynerių metų ciklas – po devynerių metų Tombolo parapijoje kitus devynerius tarnavo
kiek didesnio Salzano miestelio parapijos klebonu, vėliau devynerius metus ėjo Treviso
katedros kanauninko ir seminarijos direktoriaus pareigas, dar vėliau po devynerius
metus tarnavo kaip Mantujos vyskupas ir Venecijos patriarchas. Tik pontifikatas, kaip
minėta, truko kiek ilgiau.
Pijaus X biografai, apžvelgdami jo tarnavimo Bažnyčiai
kelionę, nuo mažos parapijos vikaro iki visuotinės Bažnyčios ganytojo, daug kalba
apie tuos jo asmenybės bruožus, dėl kurių jam buvo patikėtos šios vis atsakingesnės
pareigos.
Daug rašyta ir liudyta apie šio popiežiaus sugebėjimą prisitaikyti
ir rasti kalbą su kiekvienu, nepriklausomai nuo išsilavinimo, kilmės ar užimamų pareigų.
Šis sugebėjimas mylėti visus ir būti visų mylimam iš pradžių atsiskleidė parapijose,
kurios XX amžiaus pradžioje buvo gerokai skurdesnės nei dabar, iš kurių daug kas vyko
ieškoti laimės į Ameriką, mažai kas mokėjo skaityti ir rašyti. Tačiau greta šios „gero
klebono“, kaip save ir vėliau mėgdavo apibūdinti Pijus X, charakteristikos, jis pasižymėjo
gyvenimo blaivumu ir asketiškumu, aiškiu ir realistišku situacijos vertinimu, geležine
valia. Be šių savybių vargu ar būtų galėjęs sėkmingai eiti Mantujos vyskupo ir Venecijos
patriarcho pareigas, įvykdyti savo ganomų bendruomenių religinio gyvenimo reformas.
Pijus X parašė ne vieną svarbią encikliką ir įžvalgiai orientavosi sudėtingoje bei
neramioje jėga suvienytos Italijos situacijoje, tačiau dažniausiai sutinkama, kad
jame išskirtinas buvo ne politiko ar doktrinos plėtotojo, bet sielovados ir religinio
gyvenimo reformuotojo bruožas. Šioje perspektyvoje jau yra brėžiančių analogiją tarp
Pijaus X ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus.
Beje, Pijaus X išrinkimą lydėjo
aplinkybė, kuri šiandien sunkiai įsivaizduotina: po Leono XIII mirties 1903 metais
sušaukus kardinolų konklavą, visų akys krypo į kardinolą Mariano Rampolla, tuometinį
Popiežiaus valstybės sekretorių. Tačiau Krokuvos arkivyskupas Jan Puzyna pranešė apie
Austrų-vengrų imperatoriaus Pranciškaus Juozapo veto. Pasinaudodamas sena privilegija
imperatorius vetavo kardinolo Rampolla kandidatūrą dėl jo artumo Prancūzijai ir, galbūt,
dėl asmeninės nuoskaudos, dėl kardinolo pozicijos dėl įtariamos savižudybės mirus
jo vieninteliam sūnui, karūnos paveldėtojui. Vetavus kardinolo Rampolla kandidatūrą,
buvo išrinktas Venecijos patriarchas Giuseppe Sarto, o šio vienas iš pirmųjų potvarkių
buvo veto teisės pasaulietiniams valdovams panaikinimas.
Pijus X įvykdė svarbią
Romos kurijos reformą, pradėjo kanonų teisės kodekso ruošimo darbus, reformavo seminarijas
ir liturginę muziką, kreipė liaudies pamaldumą, ypač per dažną Eucharistijos priėmimą,
atstatydino nemažai kunigų ir vyskupų, kurių gyvenimo disciplina buvo neadekvati jų
pareigoms.
Kalbant apie doktriną ir mokymą, viena iš svarbiausių Pijaus X
pontifikato temų buvo Bažnyčios santykis su modernybe, ne mažiau aktuali ir šiandien.
Kaip žinoma, šis popiežius kietai - mums gali pasirodyti, kad per kietai - reagavo
prieš modernybės tendencijas, prieš liberalizmą. Tačiau jei susipažinsime iš arčiau,
pamatysime, kad to laikmečio modernios tendencijos buvo persmelktos tokio antiklerikalizmo,
materializmo ar scientizmo, kurie šiandien ir daugumos netikinčių akyse yra praradę
bet kokį kreditą. Šiuo požiūriu Pijus X vertinimas buvo kritiškas ir blaivus. Tačiau
problema išliko ir reikėjo Vatikano II Susirinkimo, kuris Bažnyčios ir modernybės
santykį aptarė pozityvioje perspektyvoje. (Vatikano radijas)