Dvidešimtasis eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“. (Lk 12, 49-53)

MŪSŲ PASIRINKIMAI

Šiandien, klausantis Evangelijos žodžių, gali atrodyti, kad tai ne Jėzaus kalba: ugnis, pasidalijimas visi prieš visus!… Kas atsitiko? Iš tiesų šie radikalūs, kraštutiniai Jėzaus paaiškinimai yra susiję su Jo apsisprendimu. Kaip tik tuo metu, kaip rašo evangelistas, „Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“. Viešpats keliauja ten, kur turės mirti ant kryžiaus ir paskui prisikels. Ugnis ir krikštas – tai Velykų, kurias Jis pats pirmas išgyvens Jeruzalėje, dovanos. Tai Šventosios Dvasios ženklas, kylantis iš Velykų slėpinio.

Tokią dovaną gauna kiekvienas žmogus, apsisprendęs savo tikėjimo kelyje priimti radikalius sprendimus. Tokiuose sprendimuose slypi ir naujas gyvenimas, ir senojo žmogaus, susikoncentravusio į save patį, mirtis, tam kad galėtų gimti naujas žmogus, gyvenantis Dievo vaikų gyvenimą.

Toks pasikeitimas Jėzaus mokiniams, o vėliau ir Bažnyčiai tapo pasidalijimo priežastimi. Ne visada ir krikščionys sugebėjo tai suprasti… Ir mūsų dienomis pasirenkantys radikalų gyvenimo būdą vardan Evangelijos yra išjuokiami. Žmonės sugeba rasti tūkstančius motyvų paaiškinti, kodėl pasaulio akyse jų sprendimas atrodo juokingas. Tai žinodamas Jėzus jau iš anksto apaštalams paaiškino tokią galimo skilimo situaciją.

Galėtume įsivaizduoti šeimą, kurios sūnus drauge su savo žmona apsisprendžia daugiau laiko skirti tarnavimui kitiems žmonėms. Toks apsisprendimas suskaldo šeimą: sūnaus nebesupranta tėvai ir giminės. Kartais panašiai atsitinka ir tada, kai apsisprendžiama įvaikinti našlaitį ar pamestinuką…

O kiek pergyvenimų ir audrų kartais kyla šeimoje, kuomet jauna mergina pareiškia norinti stoti į vienuolyną, kad galėtų pasišvęsti maldos ir tarnystės bei krikščioniškos meilės gyvenimui?!…

Jei kada žmogus atsisako karjeros, įtakingų žmonių paramos ir nusprendžia rinktis dvasinį pašaukimą, daugelio akyse jis tampa nevykėliu, o tai reiškia, į žmonių tarpą vėl ateina pasidalijimas…

O kiek skausmo patiria tikinti žmona šeimoje, kurioje vyras ir vaikai nekreipia dėmesio į tikėjimą… Ji viską daro dėl savo šeimos narių, niekam savo tikėjimo neprimeta ir tik nuoširdžiai meldžiasi už juos, ir tuo pat metu jos pozicija šeimoje yra nepalaikoma ir išjuokiama…

Ne visuomet evangelinio kelio pasirinkimas susijęs su žavesiu, supratimu ir palaikymu… Kuomet Jėzus pradėdavo kalbėti kategoriškiau, jį sekančios minios praretėdavo… Ko gero ir tada, kai mes rimtai imamės praktikuoti tikėjimą, stengiamės mylėti taip, kaip liepia Evangelija, ir elgtis pagal jos raidę, tampame „suklupimo akmeniu“, „prieštaravimo ženklu“. Taip atsitinka todėl, kad Evangelijos logika nėra priimtina šių dienų pasauliui ir jo vartotojiškumui. Žmogus, nesielgiantis pagal visuomenės taisykles, sukelia papiktinimą.

Jėzus sako: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės“. Jei „taika“ laikome ramų gyvenimą, apsnūdusią sąžinę, istoriją, susijusią su nuolatinėmis neteisybėmis ir blogybėmis, tada Jėzus teisus, skelbdamas tokiam nusistatymui „karą“. Jei „pasidalijimas“ reiškia pasitraukimą nuo blogio, suvokimą, kas mūsų gyvenime yra ne taip, kas žeidžia mūsų sielas, jei tai reiškia supratimą, kas turi būti pirmoje vietoje (Dievas) ir, kas, nors ir labai svarbu, yra antraeiliai dalykai, tada Jėzus yra teisus, atnešdamas tokį pasidalijimą.

Šie, tegul ir kategoriški Jėzaus žodžiai padeda tikintiesiems nepasiduoti apgaulingai ramybei ir įsivaizduoti, kad viskas jų gyvenime yra tvarkoje. Mes nuolat esame Viešpaties kviečiami ieškoti Jo atneštos tiesos, esame kviečiami gyventi ir veikti pagal Jo valią, vadovaujantis Jo meile. Kaip krikščionys, mes negalime likti prisirišę tik prie savo pačių patirties ir tradicijų, bet privalome būti ištikimais Kristui ir sekti Jo pėdomis. Jis visuomet veda mus naujais keliais ir nuolat išganingai apsireiškia žmonijos istorijoje. Tik Jis yra pasaulio Viešpats ir mes esame kviečiami bendradarbiauti Jo meilės, teisingumo, ir tikrosios taikos karalystės labui.

Netgi tada, kai tenka eiti per pasidalijimą…

(Mons. Adolfas Grušas)