Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų – užmigimas. Trumpa šventės istorija.

Rugpjūčio 15 d. minimos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų arba užmigimo šventės istorija siekia penktąjį amžių. Netrukus po 431 m. vykusio Efezo susirinkimo, kuris Marijai suteikė Dievo Motinos (Theotokos) titulą, buvo pastatyta bažnyčia Marijos palaidojimo vietoje Getsemanės sode, Jeruzalės miesto pakrašty. Maždaug tuo metu, apie 450 m., atsiranda ir pirmos užuominos apie rugpjūčio 15 d. minimą Marijos mirties atminimą. Praėjus daugiau kaip šimtmečiui, šeštojo amžiaus pabaigoje Bizantijos imperatorius Mauricijus įsakė visoje imperijoje minėti Marijos Užmigimo šventę, kuri ilgainiui tapo labai populiari, įaugo į liaudies pamaldumo tradiciją. Nuo septintojo amžiaus Užmigimo šventę pradėta minėti ir Romoje. Ją įvedė iš Rytų kilęs popiežius Sergijus I. Pagrindinė šios šventės minėjimo vieta Romoje buvo Didžioji Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilika, seniausia Marijai dedikuota bažnyčia krikščioniškuose Vakaruose. Ilgainiui ši šventė paplito ir Vakaruose, tačiau Marijos „Užmigimo“ titulą pakeitė „Paėmimas į dangų“.

Tikėjimas Mergelės Marijos išaukštinimu Dangaus šlovėje lydi Bažnyčią nuo pat jos gyvavimo pradžios, tačiau oficialia tikėjimo dogma Katalikų Bažnyčioje jis tapo palyginti neseniai. Ją paskelbė popiežius Pijus XII 1950-aisiais švęstais krikščionybės jubiliejaus metais. Tą patį tikėjimą patvirtino ir Vatikano II Susirinkimas. 1964 m. lapkričio 21 d. paskelbtoje dogminėje konstitucijoje Lumen gentium skaitome: „Nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ (59). (Vatikano radijas)