Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti
jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite
sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje,
kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“. „Tebūnie
jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia
savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau
atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.
Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas
aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos
metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią
valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite
pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.Tuomet Petras
paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“
Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs
vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį
sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs
jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas
neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir
girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai
jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai
nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.Tarnas, kuris žino savo
šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas.
O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas.
Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to
bus daug ir išieškota“. (Lk 12, 32-48)
MŪSŲ TURTAS
Iš pirmo žvilgsnio
šio sekmadienio Evangelijos ištrauka atrodo tarsi sudurstyta iš atskirų gabalų. Po
pradinio Jėzaus pamokymo, kad reikia atsižadėti žemiškųjų turtų, norint tapti dangaus
Karalystės piliečiais, pereinama prie tvirtinimo, jog tie, kuriems yra pavesta tvarkyti
dieviškus turtus yra labiau atsakingi nei tie, kurie tas pačias Dievo malones gavo
veltui. Nelengva suprasti, kas gali sieti šiuos abu tvirtinimus, tuo labiau, jei pažvelgsime
į centrinę Evangelijos ištraukos dalį, matysime, jog čia yra kviečiama budėti, laukiant
netikėto Viešpaties atėjimo. Netgi gali susidaryti įspūdis, kad, likus keturiems mėnesiams,
jau pradėjome Advento laiką…
Nors ir gali susidaryti įspūdis, kad neįmanoma
atsekti ryšio tarp centrinės ir dviejų kitų Evangelijos ištraukos dalių, tačiau, kaip
teigia biblinių tekstų egzegetai, ypatingą reikšmę turi tekstas, esantis tarp pradinės
ir baigiamosios dalies ir drauge susijęs su jomis. Tai reiškia, kad esminė šio sekmadienio
Dievo Žodžio žinia slypi trijuose centrinės dalies palyginimuose, o būtent: apie šeimininką,
vėlai grįžtantį iš vestuvių, apie netikėtai užpuolantį plėšiką ir apie garbingą prievaizdą.
Viską kartu jungia pasakojimas apie budėjimą ir pasirengimą pasitikti savo Viešpatį
ir šiuo atveju kalbama ne apie adventinį eschatologinį laukimą, kuomet Dievas netikėtai
įžengs į mūsų gyvenimą, bet apie mūsų pasirengimą priimti Dievo karalystę, kitaip
sakant, esame klausiami, ar esame pasirengę pasitikėti mūsų Viešpačiu.
Iš tiesų
čia kalbama apie labai paprastą dalyką: ar mes savo gyvenime, ar suvokę, kas iš tiesų
mums atneša laimę, padarome viską, kad ta laimė nuolat mus lydėtų? Jei mūsų, tikinčiųjų,
gyvenime svarbiausias yra Viešpats Dievas, mes privalome padaryti viską, kad tas turtas
visuomet būtų mūsų namuose ir mūsų širdyje, nes kur mūsų turtas, ten ir mūsų širdis,
mūsų gyvenimo prasmė.
Pagalvokime: kiek kartų savo žemiškame gyvenime esame
sutikę tokių mums svarbių ir mylimų žmonių, kuriems, nuoširdžiai apkabinę, norėjome
pasakyti: „Tu esi mano turtas“? Todėl keista, kad tų žodžių nesugebame ar nenorime
pasakyti mūsų Dievui, Tam, kuris su mumis elgiasi kaip su savo vaikais ir mums duoda
viską, kas yra reikalinga mūsų gyvenime… Galbūt taip yra todėl, kad nesugebame pasitikėti
Juo taip, kaip pasitikime savimi ir šalia esančias žmonėmis?…
Štai apie ką
mums kalba ši Evangelijos ištrauka: gyvenime galime turėti daug atramos taškų, daug
patikimų žmonių ir daug dalykų, kuriais galime pasitikėti. Vis dėlto niekas iš jų
nebus tokia parama, kokia mums yra mūsų dangiškasis Tėvas.
Drauge mums primenama,
kad bet kokia kitokie lobiai, nesvarbu, kiek turėtų galios šiame pasaulyje, palyginus
juos su Dievo teikiamais turtais, lieka tik nesvarbiu šio pasaulio reiškiniu. Tikrai
tokiu atramos tašku nebus mūsų diplomai, profesiniai sugebėjimai, didesnės ar menkesnės
užimamos pareigos,- Dievo akivaizdoje visi esame tarnai ir Jo atžvilgiu negalime reikšti
jokių pretenzijų. Privalome tarnauti Jam ir tiek… Mums gali atrodyti, kad Jis vėluoja
įžengti į mūsų gyvenimą, galime įsivaizduoti, kad per sunku nuolat budėti ir laukti,
kada Jis pagaliau teiksis sugrįžti iš vestuvių puotos į mūsų vargingą gyvenimą. Būna,
kad kartais mėginame pasinaudoti Jo autoritetu ir mėginame pasinaudoti kitais, kad
jie pritartų mūsų menkiems projektams…
Tai suprasti tiems, kurie valdo jiems
pavestų tikinčiųjų bendruomenes, tikrai nėra lengva ir paprasta, jeigu dar tuomet
apaštalas Petras kreipėsi į Viešpatį, klausdamas, ar ir jie, kaip ir visi Kristaus
sekėjai, privalo laikytis budėjimo ir laukimo dvasios…
Ir vis dėlto, kodėl
turime kuo nors skųstis, jei tai, ką vadiname savo gyvenimo turtu yra ne mylimo ir
mylinčio žmogaus prisiglaudimas, o pats Dievas, kuris savo bičiuliams rengia amžiną
puotą, patarnauja jiems ir plauna kojas?!
Iš tikrųjų, Viešpats yra mūsų Turtas,
Juo sekdami sugebame mylėti brolius ir tas, kuris myli mus, taip pat tampa tuo didžiuoju
lobiu, kuriame pasiilsi mūsų širdis.
Jei ta meilė yra varginga, dar geriau!
(Mons. Adolfas Grušas)