Katalikų Bažnyčios katekizmas (41). Amžinasis gyvenimas

Tikėjimo išpažinimo pabaigoje sakome, kad tikime amžinąjį gyvenimą. Krikščioniui mirtis yra ne žmogaus asmens egzistencijos pabaiga, bet perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Katekizmas mums aiškina koks bus tas perėjimas.

Po mirties kiekvieno žmogaus laukia teismas. „Būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome“, sako šv. Kryžiaus Jonas. Teisme žmogaus laukia arba išskaistinimas, arba tuoj pat gaunama į dangų įžengiančiųjų palaima, arba iškart amžinas pasmerkimas (1022).

Mes nesugebame įsivaizduoti dangaus, bet tikime Šventojo Rašto žodžiais: „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14,17). Dangus yra dinamiška tikrovė. Dievas yra toks didis, kad mūsų atradimams nebus galo.

Mus guodžia tikėjimo tiesa apie skaistyklą. Jei nesijaučiame pasiruošę patekti į dangų, galime tikėtis, kad pats Dievas mus nuskaistins ir paruoš mus nuostabiam amžinybės džiaugsmui. Dievas nėra kerštingas ir nenori dėl mūsų nuodėmių mums užtrenkti dangaus vartų. Skaistyklos išbandymai išmokys džiaugtis dangumi. Tuo tarpo pragaras yra „amžinas atskyrimas nuo Dievo“ (1035). Vis dėlto, Dievas daro viską kas įmanoma, kad išgelbėtų kiekvieną žmogų. Tad pasmerkimas yra žmogaus paties pasismerkimas, tai ta situacija kai žmogus galutinai taria Dievui „ne“ ir atmeta jo gailestingumą.

Laikų pabaigoje bus paskutinis teismas. Tai bus Kristaus pergalės viršūnė: „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,4). Nežinome kada tai įvyks, tačiau žinome, kad gal po kelių dešimtmečių ar po kelerių metų mes mirsime ir atsidursime prie amžinybės slenksčio.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas