Pauliaus VI mirties metinės. Mistika ir modernumas.

Prieš 35 metus – 1978-ųjų rugpjūčio 6 d. mirė popiežius Paulius VI. Antradienio pavakare Šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Mišios už šį didį Popiežių. Joms vadovavo šiaurės Italijos Bergamo vyskupijos ganytojas vysk. Francesco Beschi. Mišiose dalyvavo grupė maldininkų iš Pauliaus VI – Giovanni Battista Montini - gimtojo Concesio miestelio.

Šiemet, Tikėjimo metais, paskelbtais minint Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtąsias metines, sukako 50 metų nuo popiežiaus Pauliaus VI išrinkimo. Tai jam, išrinktam 1963 m. birželio 21 d., teko perimti visą tą didžiąją Bažnyčios atsinaujinimo misiją, kurią pradėjo palaimintasis Jonas XXIII.

Paulius VI, stodamas prie Bažnyčios vairo turėjo sukaupęs labai didelį tarnavimo Bažnyčiai patirties bagažą – tris dešimtmečius, kone nuo pat kunigystės pirmųjų dienų, jis tarnavo Romos Kurijoje, o prieš išrinkimą į Petro Sostą devynerius metus vadovavo vienai didžiausių pasaulyje – Milano arkivyskupijai. Tačiau, kaip rašo Pauliaus VI mirties trisdešimt penktųjų metinių proga Vatikano dienraštyje paskelbtame straipsnyje „Mistika ir modernumas“ prancūzas Solesmes‘o vienuolis Patrice Mahieu, ne čia glūdi raktas į Pauliaus VI pontifikatą. Patirtis, ilga bažnytinė tarnystė, žinoma, svarbu, bet dar svarbiau mistinė šio popiežiaus tarnystės dimensija.

Giovanni Battista Montini buvo šv. Augustino dvasinis mokinys. Ir tai atsispindi jau iš būsimo popiežiaus jaunystės laikotarpio išlikusiuose raštuose. Jau juose matome kaip jaunasis Giovanni Battista Montini dega Dievo ilgesiu ir kaip džiaugiasi tuo, ką leista jam atrasti. Jis kalba kaip pirmąją didžiąją patirtį išgyvenęs mistikas: „Tarsi apakintas saulės šviesos, aš užsimerkiu priešais begalinį Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir širdyje jaučiu kas yra palaima“.

Meilė Bažnyčiai buvo pagrindinis veiksnys, sujungiantis į viena ir paaiškinantis visus Pauliaus VI gyvenimo tarpsnius, - sako Vatikano dienraštyje skelbiamo straipsnio autorius. „Man atrodo, kad gyvenau jai ir tik jai“, yra pasakęs popiežius Montini. Meilę Bažnyčiai jis suvokė kaip jos nuolatinio atsinaujinimo siekimą ir kartu kaip kiekvieno Bažnyčios nario nuolatinio atsivertimo būtinumą. Tikinčiųjų atsivertimas daro įmanomą Bažnyčios atsinaujinimą. Asmeninis įsipareigojimas sekti Kristų ir tam reikalinga dvasinė ir moralinė energija padaro įmanoma, kad Bažnyčią matytume tokią, kokios Kristus nori: vieną, šventą, siekiančią tobulumo, į kurį Viešpats ją pašaukė ir kokia ją įgalino būti. Nuo atsivertimo autentiškumo priklauso Bažnyčios dialogas su pasauliu bei krikščionių vienybės siekimas, priklauso visa tai ką Pauliaus VI jau savo pirmojoje enciklikoje „Ecclesiam suam“ nurodė kai pagrindinius savo pontifikato tikslus.

Bažnyčia privalo kalbėtis su pasauliu, kuriame ji gyvena, - rašė Paulius VI. Bažnyčia turi būti žodis; Bažnyčia turi būti žinia; Bažnyčia turi būti dialogas. Net jei Bažnyčiai tenka kalbti apie pasaulio klaidas, tai daryti ji turi su meile ir pagarba šiuolaikiniam pasauliui. Pasitikėjimo ir visiškos ištikimybės Kristui įkvėptas evangelizavimas gali būti priimtinas šiuolaikinio žmogaus mąstysenai, nes niekam nėra svetima tai kas yra evangelizavimo širdis, nieks nėra abejingas tam, kas yra jo slėpinys.

Kita svarbi didžioji Pauliaus VI pontifikato linija – tai krikščionių vienybės siekimas. Džiugdamasis tuomet labai entuziastingai pradėtu ekumeniniu dialogu, viename laiške Konstantinopolio patriarchui Atenagorui jis rašė: „Tarp mūsų Bažnyčios ir garbingųjų ortodoksų Bažnyčių jau yra beveik tobula vienybė. Šventoji Dvasia pastaraisiais metais mums leido tai suvokti. Ji į mūsų širdis sudėjo karštą troškimą daryti viską kas įmanoma, kad priartintume tą dieną, kai koncelebruodami galėsime gerti iš tos pačios mūsų Viešpaties taurės“.

Pasak Vatikano dienraštyje spausdinamo straipsnio autoriaus, svarbiausių Pauliaus VI pontifikato siekių – Bažnyčios ir jos narių atsinaujinimo, evangelizavimo misijos dvasinio dinamiškumo, tokios ekleziologijos, kuri Bažnyčias suvokia kaip seseris, o tuo pačiu numato Vakarų Bažnyčios vienybės su Rytų Bažnyčiomis atkūrimą – šių siekų aidą matome popiežiaus Pranciškaus žodžiuose ir sprendimuose. (Vatikano radijas)