Trečiadienį, minint šv. Ignacą Lojolą, Pranciškus apsilankė „Jėzaus“ bažnyčioje (+
video)
Liepos 31 dieną, trečiadienį, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėtas šventasis
yra Ignacas Lojola (1491-1556), Jėzaus Draugijos, jėzuitų steigėjas. Šia proga popiežius
Pranciškus, taip pat jėzuitas, aplankė Romos centre esančią Švenčiausiojo Jėzaus vardo
ar tiesiog „Jėzaus“ bažnyčią, kurią galima pavadinti jėzuitų ordino bažnyčia-motina.
„Jėzaus“ bažnyčia buvo vienas iš šv. Ignaco Lojolos troškimų, tačiau buvo pradėta
statyti dvylika metų po jo mirties, sukaupus pakankamai finansavimo fondų. Šioje bažnyčioje
saugomos šv. Ignaco relikvijos, greta jos piligrimai gali aplankyti šventojo kambarius.
Popiežius į „Jėzaus“ bažnyčią atvyko ryte ir aukojo šventąsias Mišias, kuriose
dalyvavo gausi Romos jėzuitų, studentų, šv. Ignaco dvasingumu siekiančių gyventi jų
bičiulių, bendradarbių, moterų vienuolijų bendruomenė – per 800 asmenų.
Homilijoje
Pranciškus kalbėjo apie tris krikščioniško gyvenimo principus: į centrą statyti Kristų
ir Bažnyčią, leistis būti užkariaujamam Kristaus, kad tarnautume; jausti gėdą dėl
savo ribų, kad būtumėm nuolankūs.
Kristaus buvimas mūsų gyvenimo centre, pasak
popiežiaus, nėra savaime suprantama duotybė. Reikia nuolatos stengtis save „decentralizuoti“,
kad Kristus būtų centre. Visada išlieka pagunda mąstyti apie save kaip apie centrą.
O kai jėzuitas centre pastato save, o ne Kristų – klysta. Kristaus centriškumą atitinka
Bažnyčios centriškumas: tai dvi ugnys, kurių negalima atskirti. Kristų galima sekti
tik Bažnyčioje ir su Bažnyčia. Gali būti ieškojimo kelių, kūrybingų kelių, tačiau
negali būti paralelinių ar izoliuotų kelių. Tarnauti Kristui yra mylėti konkrečią
Bažnyčią ir dosniai patarnauti jai su paklusnumo dvasia.
Tiek apaštalo Pauliaus,
tiek Ignaco Lojolos patirtis, anot Pranciškaus, rodo kelią kaip išgyventi šį dvigubą
centriškumą: reikia leistis būti užkariautam Kristui, kuris yra pirmesnis už mus,
kuris jau laukia mūsų ten, kur turime ateiti.
Labai žmogiškas ir labai kilnus
jausmas yra gėda, žvelgiant į Kristaus išmintį ir savo nesupratimą, į jo visagalybę
ir savo silpnumą, į jo gerumą ir savo piktumą. Reikia prašyti, pabrėžė popiežius Pranciškus,
gėdos malonės: ši gėda mus harmonizuoja, suderina su Kristaus širdimi. Ši gėda veda
prie didžios nuolankumo dorybės, prie supratimo, kad ne mes kuriame Dievo karalystę,
bet Dievo malonė mumyse. Nuolankumas padeda tarnauti ne sau ar savo idėjoms, tačiau
Kristui ir Bažnyčiai: būti trapiais, paprastais moliniais indais, kuriuose yra saugojamas
neaprėpiamas lobis.
Galima priminti, kad grįždamas iš Brazilijos Šventasis
Tėvas žurnalistams sakė, kad nors pasirinko šv. Pranciškaus vardą, savo širdyje jis
jaučiasi jėzuitas ir išgyvena jėzuitišką dvasingumą, mąsto kaip jėzuitas, jis netapo
pranciškonu. Beje, jėzuitų pagarba šv. Pranciškui, pranciškonų ordino įkūrėjui, nėra
tokia naujovė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Toje pat „Jėzaus“ bažnyčioje
yra šv. Pranciškui Asyžiečiui dedikuota koplyčia, įrengta trečiojo jėzuitų ordino
vyresniojo Pranciškaus Bordžijos 1599 metais. Gerai žinomas šio jėzuito vyresniojo,
paties vėliau pripažinto šventuoju, pamaldumas šv. Pranciškui. Beje, lietuvių maldininkai
ir keliautojai „Jėzaus“ bažnyčioje gali aplankyti 1600 metais čia palaidoto Jurgio
Radvilos, vyskupo ir kardinolo kapą.
Po šventųjų Mišių ir po procesijos prie
„Jėzaus“ bažnyčioje esančio šv. Ignaco Lojolos kapo popiežius Pranciškus grįžo į Vatikaną.
(Vatikano radijas)