Katalikų Bažnyčios katekizmas (39). Nuodėmių atleidimas
Tikime nuodėmių atleidimą. Tai reiškia, jog tikime Dievą Gelbėtoją, nes tik Dievas
gali atleisti nuodėmes. Dėl to, kai Jėzus tarė paralitikui: „Sūnau, tau atleidžiamos
nuodėmės”, kai kurie žydai pasipiktino ir svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip
kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
(plg. Mk 2,5-6). Tačiau Jėzus kalbėjo tiesą, nes jis buvo tikras žmogus ir tikras
Dievas. Jame mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“
(Ef 1,7), - rašo šv. Paulius.
Kai pagalvojame apie visas savo nuodėmes, pajuntame,
kad jos taip slegia, jog patys niekaip negalėtume iš jų išsivaduoti. Ir joks kitas
žmogus negali mums tarti: „Aš tau atleidžiu nuodėmes“. Nuodėmės patirtis yra mūsų
gyvenimo dalis, jaučiame ją savo viduje. Tik Dievas, kuris viskam viešpatauja, gali
panaikinti mūsų kaltes.
Jėzus suteikė savo Bažnyčiai du sakramentus, kuriais
gauname atleidimą ir esame sutaikinami su Dievu: krikštą ir atgailą (plg. 977-980).
Jis siuntė savo apaštalus skelbti atsivertimo ir nuodėmių atleidimo (plg. Lk 24,47).
Dėl to apaštalas Paulius kreipiasi į korintiečius: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių
pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite
su Dievu!““ (2 Kor 5,20).
Katekizme primenama, jog Bažnyčia moko, kad „nėra
tokios sunkios kaltės, kurios šventoji Bažnyčia negalėtų atleisti“ (982). Vienintelė,
kurios neįmanoma panaikinti yra nuodėmė Šventajai Dvasiai. Katekizmas aiškina, jog
„Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai neatgailaudamas atmeta Dievo gailestingumą,
tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo“ (1864).
Ne Dievas neatleidžia, bet pats žmogus gali išsižadėti atleidimo.