José Rodrìguez Carballo. Skirtingos krikščioniško gyvenimo formos ir dovanos turi ne varžytis, tačiau papildyti viena kitą

Prieš tris mėnesius Pašvęstojo gyvenimo ir apaštalinio gyvenimo bendruomenių kongregacijos sekretoriumi buvo paskirtas José Rodrìguez Carballo, iki paskyrimo buvęs Mažųjų brolių, pranciškonų ordino vyresniuoju. Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ jis pasakojo apie pirmuosius savo darbo mėnesius ir uždavinius.

Du yra, pasak jo, svarbiausi prioritetai. Pirma, skatinti pašvęstąjį gyvenimą visose jo formose, antra, reguliuoti evangelinių patarimų praktiką jose. Skatinti pašvęstąjį gyvenimą reiškia lydėti pašvęstuosius, kad jų gyvenimas ir misija atitiktų steigėjų dvasią, įvairių charizmatinių šeimų sveikas tradicijas, kad vystytųsi pagal Bažnyčios doktriną ir savo instituto tikslus.

Kitas jo misijos aspektas, pasak arkivyskupo Carballo, yra būti tarpininku, tiltu, tarp skirtingų institutų ir Bažnyčios.

Pašvęstajame gyvenime yra daug gyvybės, nors gali taip neatrodyti. Tačiau čia galioja patarlė: virstantis medis sukelia daugiau triukšmo už stovintį mišką.

Kaip mažųjų brolių ordino vyresnysis daug keliavau po pasaulį ir sunkiausiose vietose, skurdžiausiuose ir tolimiausiuose pasieniuose visada atrasdavau vienuolių, ypač moterų, kurios gyvendamos pagal dovanos logiką, aukojo savo gyvenimą veltui ir be triukšmo, - sakė Pašvęstojo gyvenimo ir apaštalinio gyvenimo bendruomenių kongregacijos sekretorius.

Problemos pašvęstajame gyvenime, kurių yra kaip ir kiekvienoje kitoje žmogiškoje tikrovėje, turi būti sprendžiamos, kai tai būtina, tačiau neturi trukdyti matyti pašvęstojo gyvenimo gyvybingumo. Kongregacijos uždavinys yra padėti tiek problemų sprendime, tiek pašvęstojo gyvenimo sklaidoje.

Kai kuriais atvejais, pasak arkivyskupo Carballo, santykis tarp hierarchijos dovanos ir charizmų dovanos nėra lengvas. Tad reikia saugokis, kad šios dovanos nepradėtų konkuruoti ir varžytis. Jos abi esmingos Bažnyčios gyvenimui. Kaip buvo kartą priminęs popiežius Benediktas, reikia saugotis trijų tendencijų: izoliacijos ir nepriklausomybės iš pašvęstojo gyvenimo pusės, absorbcijos iš vietinės Bažnyčios pusės.

Bažnyčioje yra vietos visiems. Tikros charizmos, kurios yra Šventosios Dvasios dovanos, nėra uždaros, bet atviros viena kitai. Tai yra tikros charizmos požymis. Skirtingos gyvenimo formos Bažnyčioje neturi susipriešinti, tačiau sąveikauti ir papildyti viena kitą, nes kiekviena išreiškia Viešpaties veltumo gestą, ženklą, visos yra reikalingos Bažnyčios turtingumui. Skirtingos krikščioniško gyvenimo formos turi būti suvokiamos kaip papildančios ir yra geriausia išraiška tos įvairovės, kurios reikia Viešpaties sekimui, - pakartojo arkivyskupas Carballo. (Vatikano radijas)