Katalikų Bažnyčios katekizmas (38). Šventųjų bendravimas
Tikėjimo išpažinime sakome, jog tikime „šventųjų bendravimą“. Katekizmas aiškina,
kad terminas „šventųjų bendravimas“ turi dvi glaudžiai susijusias reikšmes: „šventų
dalykų (sancta) bendrystė“ ir „šventų asmenų (sancti) bendrystė“ (948).
Mes
saugome ir perduodame iš apaštalų gauto tikėjimo bendrystę. Gyvename sakramentų bendrystę,
ypač Eucharistijos, kuri mus suburia draugėn ir suvienija. Gyvenime broliškai tarpusavy
bendraujame, šią bendrystę išreikšdami visų pirma artimo meilės darbais. Tikėjimas,
sakramentai ir artimo meilės darbai yra šventi, nes jų šaltinis Dievas yra Šventas.
Esama
taip pat ir asmenų bendrystės. Katekizmas primena mokymą apie tris Bažnyčios narių
būvius: žemėje keliaujantys tikintieji; esantys skaistykloje ir besiruošiantys dangui;
išgelbėtieji, danguje besidžiaugiantys bendryste su Dievu (954). Šiuos tris būvius
vienija bendrystė, nes visi, nors ir skirtingais būdais, gyvena Dievo malonėje.
Mes,
gyvenantieji žemėje, maldos ir meilės ryšiais bendraujame su iškeliavusiais iš šio
pasaulio. Bažnyčia mus ragina melstis už mirusius, nes – kaip sakoma Katekizme – „mūsų
malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti, bet mūsų užtarti, jie ir mus gali
veiksmingai užtarti“ (958). Tai nereiškia, kad Dievas stokotų gailestingumo ir dėl
to mes turėtume jo melsti. Dievas yra begalinio gailestingumo šaltinis, tačiau jis
nori išganyti žmogų bendradarbiaudamas su kitais žmonėmis.
Svarbi šventųjų
bendravimo išraiška yra šventųjų ir palaimintųjų kultas. Mes tikime, kad dvasiškai
vienijamės su jais Dieve ir kad jie mus užtaria. Šv. Dominykas, mirdamas, sakė savo
broliams: „Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu,
negu gyvendamas“ (956).