„Bažnyčia Europoje“: pranašiška idėjos stiprybė

Baigiantis Jubiliejiniams metams, 2001 metų sausio 6 d. Jonas Paulius II paskelbė viltingą šūkį „Irkis į gilumą“, kad būtų nešama išlaisvinanti Evangelijos žinia. O 2003 m. pasirodęs apaštališkasis posinodinis paraginimas „Bažnyčia Europoje“ buvo tarsi šio uždavinio „vertimas“ Europos žemynui. Taip praėjus dešimčiai metų nuo dokumento paskelbimo Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas jį apibūdina agentūrai „SIR“.

Kaip buvo sutiktas dokumentas „Bažnyčia Europoje“, pasirodęs 2003 m. birželio 29 d.? Vienos arkivyskupas prisimena, jog žengiant į naująjį tūkstantmetį 1999 metų pabaigoje vyko Vyskupų Sinodo II nepaprastasis susirinkimas Europai. Tai buvo metas, pilnas vilties nauja Bažnyčios pradžia. Ne be reikalo Sinodo tema buvo „Jėzus Kristus – vilties šaltinis Europai“. Baigiantis Jubiliejiniams 2000-iesiems metams popiežius Jonas Paulius II paskelbė šūkį: „Irkis į gilumą“, tai buvo kvietimas išeiti iš zakristijų į pasaulį, kad neštume išlaisvinančią Evangelijos žinią šiandienos žmonėms, kurie ieško gyvenimo prasmės ir tikslo. Tad „Bažnyčia Europoje“ buvo tarsi šios užduoties pristatymas Europos žemynui, sako kardinolas.

Kokius šiandien matome daigus mūsų žemyne, sudygusius iš sėklų, pasėtų paskelbus minėtą apaštališkąjį paraginimą? Pasak Vienos arkivyskupo Ch. Schönborno, popiežius Jonas Paulius II labai aiškiai nusakė, kad Europos vienybė negali apsiriboti vien politiniu ir ekonominiu pragmatizmu. Po dešimties metų dar akivaizdžiau matome pranašišką šios idėjos prigimtį. Didysis Europos taikos projektas nebus įgyvendintas, jei remsis vien pragmatizmu. Tą patvirtina kasdienės naujienos, tą supranta ir piliečiai bei dauguma atsakingų politikų. Jei Europa nori pilnai išgyventi savo pašaukimą, būti tikrais namais visoms savo tautoms, ji turi nenusigręžti nuo pamatinių vertybių, kur krikščionybės indėlis yra esminis. Europai reikia patikimų skelbėjų, kurių gyvenimas šviestų Evangelijos šviesa. Šiandien labiau nei bet kada kiekvienas krikščionis turi būti ir misionierius. Pasak kardinolo, iš tiesų galima sakyti, kad Europa atrado Bažnyčios misionierišką dimensiją.

Tačiau yra ir tokių paraginimo punktų, kuriuos dar reikia įvykdyti. Nerimą kelia ne gyventojų senėjimas, o gimstamumo mažėjimas – tai rodo, kad žmonės neužtikrinti ateitimi, kad jiems trūksta vilties, tai mirties kultūros ženklas, žymintis šiandienos visuomenę. Vilties Evangelija skelbia, kad reikia pereiti nuo tradicija paremto tikėjimo prie asmeninio ir brandaus tikėjimo. Toks tikėjimas turėtų įgalinti krikščionis kritiškai pasitikti šiuolaikinės kultūros iššūkius; efektyviai reikštis kultūros, ekonomikos, socialinėje ar politinėje sferoje; liudyti, kad bendrystė tarp Katalikų Bažnyčios narių ir vienybė su kitais krikščionimis yra stipresnė už etninius ryšius; džiaugsmingai perduoti tikėjimą naujoms kartoms. Taigi, čia dar daug ką reikia nuveikti.

Šiandien kalbėjimas apie viltį Europos kontekste yra dar aktualesnis, tačiau ir sudėtingesnis. Kaip grąžinti europiečiams viltį? Pasak Austrijos Vyskupų konferencijos pirmininko, reikia išgyventi veiklios meilės liudijimą, autentišką tarnystę vilties Evangelijai. Džiaugsmą ir viltį, liūdesį ir nerimą, kuriuos šiandien patiria Europos gyventojai, ypač kenčiantys ir skurstantys, kartu išgyvena ir Bažnyčia, nes visi žmogiški lūkesčiai randa atgarsį jos širdyje. Ji žvelgia į Europą ir jos ėjimą su atsidavimu, tačiau neužsimerkia, kai mato kelyje kylančius prieštaravimus Evangelijai, kartu įvertindama kiekvieną teigiamą žingsnį. (Vatikano radijas)