Pranciškaus vizitas Lampedūzoje (+video)

Šventasis Tėvas Pranciškus pirmadienį pirmą kartą buvo išvykęs iš Romos vyskupijos. Pirmosios pontifikato kelionės tikslu Pranciškus pasirinko arčiau Afrikos nei Italijos krantų esančią Lampedūzos salą, kuri dar neseniai buvusi rami Viduržemio jūros žvejybos ir turizmo stotis, tapo pabėgėlių priėmimo ir koncentracijos centru, kurį yra perėję ir kuriame pastoviai gyvena tūkstančiai nuo pavojų trauktis priverstų, saugesnio ir viltingesnio gyvenimo ieškančių vyrų, moterų, vaikų.

Pasak Agrigento arkivyskupo Montenegro, salos vardas Lampedūza, reiškiantis ir švyturį ir olą, liudija, kad pabėgėliams sala yra ne tik gelbėjimosi iš kančių, pavojų ir vergystės ola, nors daugeliui jų virto kapais, tačiau drauge yra švyturys, primenantis Bažnyčiai, Italijai ir Europai teisingumo ir orumo troškimą, kurio negalima nuslopinti. Šventasis Tėvas, atsisveikindamas su salos gyventojais jiems pakartotinai dėkojo už tai, kad yra vilties ir solidarumo švyturiai.

Šventasis Tėvas Pranciškus pirmadienio ryte atskrido į Lampedūzą iš Romos, tuo pat po nutūpimo persėdo į Italijos karinių jūros pajėgų katerį ir išplaukė į jūrą pasimelsti už pabėgėlius, žuvusius prie salos krantų paskendusiame laive jo pontifikato pradžioje, į vandenį nuleido gėlių vainiką. Lydimas žvejų ir kitų laivų atplaukė į pagrindinį salos jūrų uostą, kur jo laukė grupė migrantų, Lampedūzos pabėgėlių stovyklų įnamiai, dauguma jauni vyrai iš Afrikos.

Pranciškus praėjo pro juos individualiai pasveikindamas, su vienu kitu trumpai pasikalbėdamas, išklausydamas jam tariamų žodžių. Šventasis Tėvas, kreipdamasis į visą grupę padėkojo už priėmimą, priminė, kad netrukus visi melsis vieni už kitus ir už tuos, kurių čia nėra.

Padėkos kalbą pasakė vienas iš migrantų, kuris į Pranciškų kreipėsi per vertėją arabiškai, kalboje prašydamas, kad Šventasis Tėvas užtartų dėl ekonominių ir politinių priežasčių iš gimtinių išvykusius, daug kančių pakeliui patyrusius, įkaitų dalią išgyvenusius bėglius, tarp kurių daug mažamečių, dabar priverstus likti Italijoje, tačiau laukiančius kitų Europos šalių pagalbos.

Po susitikimų su pabėgėliais migrantais Pranciškus susitiko su Lampedūzos pabėgėlių priėmimo centro direktoriumi, humanitariniais darbuotojais, JT žinybų atstovais.

Pagrindinis Šventojo Tėvo kelionės į Lampedūzą įvykis buvo su katalikų bendruomene aukotos Nusidėjėlių atsivertimo prašymo Mišios, pagal Romos Mišiolą aukojamoms už ypatingus krikščionijos reikalus. Daug Mišiose naudotų daiktų liudijo apie ypatingą Šventojo Tėvo intenciją ir artumą su vietiniais ir imigrantais: Vyskupo lazda, su kuria į Mišias atėjo Pranciškus, buvo medinė, kaip pultas skaitiniams, Mišių altorius ir taurė – pagaminti iš laivo vairo, valties dugno ir kitų laivų, kuriais imigrantai atplaukė į Lampedūzą, dalių.

Mišių homiliją popiežius Pranciškus pardėjo aiškindamas, kad kai prieš kelias savaites sužinojo apie jūroje vėl pasikartojusią nelaimę, apie nuskendusius iš Afrikos į Italiją plaukusius imigrantus, jis pajuto pareigą atvykti į šią salą prie kurios nelaimė įvyko, melstis už mirusius, paliudyti artumą visiems imigrantams ir kartu žadinti sąžines, kad tokios nelaimės nesikartotų.

„Adomai, kur esi?“ – tai pirmas klausimas, kuriuo Dievas kreipiasi į nusidėjusį žmogų. Adomas pasimetęs. Jis panoro būti galingas, viskam viešpatauti, o štai parardo jam skirtą vietą kūrinijoje. Harmonija išsiderino. Žmogus ėmė klysti. Ir tai kartojasi mūsų santykiuosi su kitais žmonėmis. Kitas žmogus jau nebe brolis, kurį reikia mylėti, bet kliūtis trukdanti mano gerovei. Dievas užduoda ir kitą klausimą: „Kainai, kur tavo brolis?“. Troškimas viešpatauti pradeda visą seką nusikaltimų, iki pat žudymo, iki brolio kraujo praliejimo. Šitie du klausimai skamba ir šiandien. Daugelis mūsų, įskaitant ir mane, - sakė popiežius Pranciškus, - esame pasimetę, nesame dėmesingi pasauliui, kuriame gyvename, nesirūpiname juo, nesaugome to, ką Dievas sukūrė visiems, nesame pajėgūs vieni kitų globoti. O kai šis pasimetimas įgauna visą pasaulį apimanti mastą, įvyksta tokios tragedijos, kokią čia matėme.

„Kur tavo brolis?“ Kas atsakingas už šį kraują? Šiandien niekas pasaulyje nesiima už tai atsakomybės. Praradome broliškos atsakomybės jausmą. Tapome veidmainiai kaip tie kunigas ir levitas, kuriuos mini Jėzus palyginime apie Gerąjį Samarietį. Matome pakelėje gulintį leisgyvį brolį, galbūt mintyse tariame: „vargšelis“, bet toliau ramiai einame savo keliu, nemanydami, kad tai mūsų reikalas. Gerovės kultūra, skatinanti mus rūpintis tik pačiais savimi, mus padaro nejautrius kito žmogaus šauksmui, mūsų gyvenimą uždaro tarsi muilo burbulo viduje. Šiame globalizuotame pasaulyje mus ištiko ir abejingumo globalizacija. Apsipratome su kito žmogaus kenčia ir ji jau mūsų neliečia ir nedomina. Ji – ne mūsų reikalas!

Norėčiau, kad sau užduotume ir trečia klausimą: „Kas iš mūsų verkė, kai įvyko ši nelaimė ar kai dedasi kiti panašūs dalykai?“, - tęsė popiežius Pranciškus? Kas verkė šių nuskendusių mūsų brolių ir seserų, šių jaunų motinų su vaikais, tėvų, troškusių geresnio gyvenimo savo šeimoms? Esame visuomenė, kuri jau nemoka verkti, nemoka užjausti. Abejingumo globalizacija iš mūsų atėmė sugebėjimą verkti.

Viešpatie, šioje atgailos liturgijoje prašome atleidimo už mūsų abejingumą broliams ir seserims. Prašome tavo atleidimo, Tėve, už tuos, kurie patogiai užsidarė savo gerovėje, kurių širdys nejautrios. Prašome tavo atleidimo už tuos kieno sprendimai, priimti pasauliniu mastu, sukūrė situacijas, vedančias prie tokių nelaimių. Atleisk, Viešpatie! Padėk mums, Viešpatie, girdėti tavo klausimus: „Adomai, kur esi?“, „Kur tavo brolio kraujas?“

Po Mišių Pranciškus pavedė visus jūrų keliais keliaujančius migrantus Dievo Motinos Marijos globai ir prašė atleisti visiems, kurie egoizmo apakinti tapo nejautrūs kenčiančių ir stokojančių brolių atžvilgiu. Paskutinė Pranciškaus vizito Lampėdūzoje stotis buvo apsilankymas Šv. Gerlando parapijoje, susitikimas su parapijiečiais ir imigrantais. Išvydamas iš salos Šventasis Tėvas pasiuntė Tweet’o žinutę, kurioje prašė melstis, kad visi turėtume imigrantus priimančią širdį. Dievas mus teis pagal tai, kaip pasielgėme su labiausiai stokojančiais žmonėmis, - pažymėjo iš Lampedūzos į Vatikaną begrįžtantis Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)