Sekmadienio vidudienį Šventasis Tėvas vadovavo Viešpaties Angelo maldos susitikimui
Šv. Petro aikštėje. Pranciškus savo kalboje prieš maldą priminė Mišių evangelijos
skaitinį apie Jėzaus išvykimą į Jeruzalę. Tai buvo labai svarbus įvykis Kristaus gyvenime.
Jėzus keliavo paskutinėms savo Velykoms į Jeruzalę, kur turėjo mirti ir prisikelti,
įgyvendindamas žmonijos išganymo misiją. Jėzus pirma pasiuntė mokinius, kad paruoštų
jam buveinę, tačiau nieko nepriverčiant. Nes Jėzus niekuomet neverčia. Jėzus yra nuolankus,
jis kviečia. Jei nori, ateik, nuolankiai ragina Jėzus. Jis visuomet tik kviečia, niekuomet
neprimeta.
Be to, Jėzus buvo laisvas, savo apsisprendime jis buvo visai laisvas.
Jėzus nori, kad ir krikščionys būtų laisvi kaip jis, kad turėtų tą laisvę, kurią suteikia
dialogas su Dievu. Jėzus nori laisvų krikščionių, ne egoistų, nemokančių kalbėtis
su Dievu ir ne silpnų „mygtuko paspaudimu“ valdomų krikščionių, kurie nusilenkia kitų
valiai ir nemoka būti savarankiškais, kurie ieško pasiteisinimo ir nėra laisvi. Jėzus
nori, kad būtume laisvi: tačiau kur atrasti šią „laisvę“? Ji yra sąžinėje, joje vykstančiame
pokalbyje su Dievu. Jeigu krikščionis nemoka kalbėtis su Dievu, jeigu nemoka jausti
Dievo savo sąžinėje, jis nėra laisvas.
Klausytis sąžinės nereiškia sekti
savąjį „aš“, daryti tai, kas mane domina, kas man naudinga, kas patinka. Sąžinė yra
vidinė erdvė, kurioje įsiklausoma į tiesą, gėrį, Dievą, sakė Pranciškus. Jis priminė
savo pirmtako Benedikto XVI neseniai duotą nepaprastą įsiklausymo į Dievo valią pavyzdį.
Turime puikų sąžinės ryšio su Dievu pavyzdį: Popiežius Benediktas mums davė šį pavyzdį
tuomet, kai Viešpats maldoje davė jam suprasti, kokį žingsnį turės žengti. Jis su
dideliu atidumu ir drąsa sekė savo sąžinę, vykdydamas į jį prakalbėjusio Dievo valią.
Ir šis mūsų tėvo pavyzdys visiems mums yra labai geras, sektinas pavyzdys, - kalbėjo
sekmadienio vidudienį Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)