Taip pat maldai reikia drąsos – drąsos ir tvirtumo primygtinai reikalaujant iš Dievo.
Tai gali varginti, tačiau tokia yra malda, būtent taip reikia prašyti Dievo, kad suteiktų
malonę. Apie maldą kalbėjo Šventasis Tėvas Mišių homilijoje Šv. Mortos namų koplyčioje.
Pranciškus pirmadienio rytą koncelebravo su Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos
pirmininku kardinolu Kurt Koch ir sekretoriumi arkivyskupu Brian Farell. Mišiose dalyvavo
dikasterijos darbuotojai kunigai ir pasauliečiai. Šventasis Tėvas kalbėjo apie Abraomo
prašymą, kad Dievas nusileistų dėl Sodomos išgelbėjimo. Evangelijos skelbimas reikalauja
drąsos. Tačiau taip pat malda reikalauja drąsos. Eidami prašyti Viešpaties turime
būti drąsūs. Abraomo būdas prašyti sukelia šypseną, nes jo kalbėjimo būdas neįprastas;
jis taip drąsiai kalba, jog neaišku, ar tai žmogus, kuris meldžiasi, ar derasi tarsi
pirklys, nes jis „muša“ kainą. Jis reikalauja vis mažiau ir mažiau, jam pavyksta nusiderėti
nuo penkiasdešimties iki dešimties. Jis žinojo, kad tai neįmanoma. Buvo tik vienas
teisusis, jo sūnėnas, pusbrolis. Šv. Teresė sakydavo, kad malda yra „derybos su Viešpačiu“,
o Abraomas, kuris jau turėjo 25 metų bendravimo su Dievu patirtį, drįsta primygtinai
reikalauti, net rizikuodamas netinkamai pasielgti Viešpaties akivaizdoje. Melstis,
pažymėjo Pranciškus, reiškia šlovinti Viešpatį dėl viso, kas jame gražu; Pranciškus
paragino kalbėti 102 psalmę: „Laimink, mano siela, Viešpatį“ ir kartoti: „Tu, kuris
esi gailestingas, tu kuris atleidi, suteik man šią malonę“. Eikime pirmyn su malda
lūpose, su tokiais argumentais, kurie kyla iš Dievo Širdies.