Ambasadorė prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitė: „Dialogas visų pirma reikalingas Lietuvos viduje“

Liepos 1 d. Lietuvai perimant pirmininkavimą ES Tarybai, Vatikano radijas pakalbino Lietuvos Ambasadorę prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitę apie tai, kaip jis atsispindės Ambasados prie Šventojo Sosto veikloje, kokie numatyti renginiai, prioritetai. Pasiteiravome jos nuomonės, koks galėtų būti Bažnyčios ir apskritai tikinčiųjų indėlis į šį svarbų Lietuvos istorijai etapą.

Lietuva perima pirmininkavimą ES Tarybai. Su kokiomis nuotaikomis pasitinka šį momentą Lietuvos Respublikos Ambasada prie Šventojo Sosto?

Džiugiomis, kadangi Lietuvai tai didelis įvykis ir, be abejonės, didelis uždavinys: mes esame maža ambasada prie Šventojo Sosto, bet šio pirmininkavimo dėka ambasada, kaip ir pati Lietuva, tampa daug matomesnė. Turime galimybę surengti visą eilę renginių: susitikimų, parodų, koncertų – tai, ko ši ambasada nedarė dešimtmečiais, ir šiuo atveju tikrai yra galbūt visų pirma ir Lietuvos, ir ambasados prisistatymas diplomatinei bendruomenei, esančiai prie Šventojo Sosto.

Kaip tai atsispindės ambasados prioritetuose? Kokie renginiai, veikla numatyta?

Kaip tik liepos 2 d. organizuojame pirmininkavimo pradžios paminėjimo renginį, rugsėjo 26 d. rengiame diskusiją dėl Rytų Bažnyčių Rytų Europoje. Ši diskusija sutampa su Lietuvos iškeltu Rytų partnerystės prioritetu. Šio renginio metu ambasadoriai prie Šventojo Sosto kalbėsis su Krikščionių vienybės tarybos pirmininku kardinolu K. Kochu, kuris, beje, visai neseniai grįžo iš vizito Ukrainoje. Iš tiesų, Katalikų Bažnyčios dialogo su Rytų Bažnyčiomis realybė Rytų Europoje toli gražu ne visiems yra pažįstama, galbūt mūsų regionas šį klausimą geriau išmano.
Taip pat ambasada rengia parodą, kuri yra ne tik pirmininkavimo laikotarpiui numatytas renginys, bet kartu tai yra ir Žemaitijos krikšto, kurį minėsime iki 2017 m., pristatymas. Paroda skirta medinėms Žemaitijos bažnyčioms, mūsų labai raiškiam paveldui.
Pirmininkavimo laikotarpiu numatyta dar pora koncertų bei kelios diskusijos. Tad tikrai galima pasakyti, kad galimybės būti tokia aktyvia ambasada neturėjo dvidešimt metų.

Neseniai Lietuvos vyskupai išplatino komunikatą, kuriame rašoma, jog visuomenės progresas matuojamas žmogaus moraline būkle, o ne vien bendrojo vidaus produkto augimu ar ekonominiais rodikliais. Išties, pagarba žmogaus orumui, pagarba pačiam žmogui, piliečiui dažnai Lietuvoje įvardijama kaip viena silpnesnių grandžių visuomenės sąmonėje.

[...] Žmogaus laimė ne visada priklauso nuo turėjimo, bet jis turi turėti bent jau minimumą, ir tas kas yra tas minimumas, kas leidžia oriai gyventi. Popiežius Pranciškus yra ne kartą pateikęs to oraus gyvenimo apibrėžimą, sakydamas, kad orus gyvenimas tai žmogaus sugebėjimas išlaikyti savo šeimą, pačiam rūpintis savimi ir kartu realizuoti tas savo galimybes, kurias jis mano esant reikalinga realizuoti. Tokio uždavinio Lietuvoje galbūt tikrai truputį pasigendame, arba tie uždaviniai yra per daug techniškai formuluojami, kad žmonės su jais tapatintųsi. Šiuo atveju būtų labai džiugu ir naudinga, kad dažniau būtų girdimas Bažnyčios balsas – ne tik vyskupų, bet ir tikinčiųjų, ir klero; kad apskritai šiais klausimais krikščionys daugiau pasisakytų ir veiktų, nes manau, kad būtent krikščionys čia turi ką duoti Lietuvos visuomenei. Tą patį sako įvairios Europos Bažnyčių institucijos, kurios stengiasi dalyvauti Europos Sąjungos kūrime ir padėti eiti į priekį.

Šiuo pirmininkavimo metu Lietuva turės galimybių daugiau veikti, būti matoma ne tik politinėje ar socialinėje sferoje, galbūt tai bus proga labiau atsiskleisti, tapti labiau matoma ir Lietuvos Bažnyčiai Europos lygiu?

Norėtųsi tikėti, nes tiesa, kad Lietuvos Bažnyčia, kaip ir Lietuvos visuomenė, įėjo į platesnį pasaulį labai neseniai, tad tokios tarptautinės patirties turi nedaug, nors, be abejonės, Lietuvos vyskupų konferencija yra atstovaujama ir Europos vyskupų
konferencijų komisijoje (COMECE), kitose institucijose; yra mūsų kunigų, kurie yra baigę mokslus užsienyje, dirbę. Tačiau galbūt kartais jaučiama nuostata, kad turime labai mažai jėgų ir galimybių, ar kad savos problemos labai didelės, kad nėra kaip kitais rūpintis. Bet man atrodo, kad vis daugiau Lietuvos krikščionių suvokia, jog savas problemas lengviau spręsti, jei matai kitų problemas ir padedi ieškoti sprendimo, ir pajunti, kad duodamas gauni. Tad pirmas labai svarbus žingsnis – tai išeiti iš savo uždarumo, susitelkimo vien ties savimi. O tada, kai aukoji, - kaip ne vienas aukojantis yra pasakęs, - netikėtai pasijunti turtingesnis ir pradedi gauti. Nesinori sakyti, kad tai paprasti mainai, bet manau, kad pirmiausiai davimas keičia perspektyvą

Vieni didesnių iššūkių, kurie šiuo metu aktualūs visame pasaulyje – pagarba žmogaus gyvybei, grėsmės tradicinei šeimos sampratai. Ką mes šiuo atžvilgiu galime pasakyti Europai?

Bažnyčia labai aiškiai žino, kas yra šeima, ir savo požiūrio į šeimą nekeičia. Vienas iš paklydimų galbūt yra Bažnyčios noras kalbėtis apie šeimą pirmiausiai su valstybe, o ne su visuomene. Tai yra su valdžios institucijomis, o ne su pačia visuomene. Tad jei norėtume kalbėti apie dialogą dėl vertybių, tai visų pirma tas dialogas reikalingas Lietuvos viduje. Kol kas aš matau liudijimą, pvz. kaip kad Lietuvos jaunimo dienos, šeimos sąjūdžiai, ir pan., bet dialogo - ne. Liudijimas labai svarbu, tai iš tikrųjų svarbiausias dalykas, bet kalbėjimasis irgi yra svarbus. Ir prieš norėdami ką nors pasakyti Europai, manau, kad mes turime pradėti sakyti sau, tarpusavyje. Klausytis ir sakyti. (Vatikano radijas)

Nuotrauka paimta iš Bernardinai.lt