Pranciškaus kalba šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės vidudienį: Dievas visas yra meilė, visas – malonė! (+video)

Birželio 29-sios vidudienį Šventasis Tėvas Pranciškus vadovavo Viešpaties Angelo maldai Šv. Petro aikštėje. Kalboje prieš vidudienio maldą Pranciškus, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės proga pasveikino Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I, kvietė tikinčiuosius melstis už jį ir Ortodoksų Patriarchalinę Bažnyčią ir ten pat – šv. Petro aikštėje - kartu su juo sukalbėti vieną „Sveika Marija“. Pranciškus taip pat prašė melstis už arkivyskupus metropolitus iš viso pasaulio, kurie iškilmės proga buvo apvilkti palijumi.

Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė ypatingu būdu yra ant abiejų šių apaštalų kankinystės pastatytos Romos Bažnyčios šventė. Taip pat tai didelė šventė Visuotinei Bažnyčiai, nes visa Bažnyčia yra skolinga abiems apaštalams už jų tikėjimo dovaną, - kalbėjo vidudienio maldos proga Pranciškus ir tęsė:

Petras buvo pirmasis išpažinęs, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus. Pauliaus tai paskelbė graikiškame ir romėniškame pasaulyje. Apvaizda panorėjo, kad abu vyrai atkeliautų į Romą ir čia išlietų kraują vardan tikėjimo. Todėl Romos Bažnyčia tuoj pat ir visai spontaniškai tapo visų po pasaulį pasklidusių Bažnyčių ataskaitos tašku. Ne dėl Imperijos galios, tačiau kankinystės galia ir dėl liudijimo Kristui. Juk tik Kristaus meilė visą laiką gimdo tikėjimą ir leidžia Bažnyčiai gyvuoti.

Prisiminkime Petrą. Kai jis išpažino savo tikėjimą į Kristų, jis tai darė ne dėl žmogiškų gebėjimų, o todėl, kad buvo užvaldytas malonės, kurią išliejo Jėzus, iš meilės, kurią pajuto jo žodžiuose ir pamatė jo veiksmuose: tai buvo Jėzus, suasmeninta Dievo meilė.

Tas pats įvyko Pauliui, tačiau kitokiu būdu. Paulius jaunystėje buvo krikščionių priešas ir kai Prisikėlęs Kristus jį pašaukė Damasko kelyje, jo gyvenimas buvo perkeistas. Jis suprato, jog Jėzus nebuvo miręs, tačiau gyvas ir kad mylėjo taip pat jį, savo priešą! Tai buvo gailestingumo patirtis, Dievo atleidimo Jėzuje Kristuje: būtent tai yra Geroji Naujiena, Evangelija, kurią Petras ir Paulius patyrė asmeniškai ir dėl kurios paaukojo savo gyvybes. Gailestingumas, atleidimas! Viešpats visuomet atleidžia! Jis gailestingas, gailestinga jo širdis!

Brangūs broliai, seserys, koks džiaugsmas tikėti į Dievą, kuris visas yra meilė, visas – malonė! Šį tikėjimą Petras ir Paulius gavo iš Kristaus ir perdavė Bažnyčiai. Šlovinkime Viešpatį už šiuos du šlovingus liudytojus ir kaip jie, leiskimės būti užvaldyti Kristaus, užvaldyti Kristaus gailestingumo.

Kalboje pasveikinęs patriarchą Baltramiejų ir palijų gavusius arkivyskupus, Šventasis Tėvas visus pavedė Švč. Mergelės Marijos globai, pravedė Viešpaties Angelo maldą ir suteikė Apaštališkąjį palaiminimą. Po maldos Šventasis Tėvas pasveikino piligrimus iš viso pasaulio, ypač atlydėjusius į Romą savo naujuosius arkivyskupus metropolitus, užtikrino savo maldą už jų bendruomenes, atskirai padrąsino didelius sunkumus patiriančios Centrinės Afrikos Respublikos tikinčiuosius žvelgti į ateitį kupinais tikėjimo ir vilties. (Vatikano radijas)