Pranciškus: Visuomet eiti Dievo akivaizdoje ir stengtis būti be priekaišto (+video)

Viešpats mūsų prašo būti kantriais ir be priekaišto, kad visuomet eitume Jo akivaizdoje. Tai pasakė penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje Pranciškus. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad Viešpats pats visuomet pasirenka kaip įeiti į mūsų gyvenimus, o tai reikalauja kantrybės iš mūsų pusės, nes ne visuomet Dievas leidžiasi būti matomas.

Dievas iš lėto įėjo į Abramo gyvenimą, pažadėjo sūnų jam esant devyniasdešimt devynerių. Tačiau įeina tuoj pat į raupsuotojo gyvenimą: Jėzus išklausė jo maldos, jį palietė ir štai – įvyksta stebuklas. Pranciškus komentavo šios dienos Mišių pirmąjį skaitinį ir Evangeliją, kad galėtų aptarti kaip Viešpats pasirenka įsivelti į mūsų ir į savo tautos gyvenimą. Ne visuomet Jis tai daro vienodai. Dievo veiksmų mūsų gyvenime protokolo nėra. Tokio dalyko iš viso nėra. Jis veikia vienaip, kitą sykį kitaip, tačiau visuomet veikia. Visuomet įvyksta susitikimas su Viešpačiu.

Viešpats visuomet pats pasirenka kokiu būdu įeiti į mūsų gyvenimus. Dažnai Jis veikia taip lėtai, kad galime šiek tiek netekti kantrybės: „Viešpatie, kada?“ Klausiame ir meldžiamės. Tačiau neįvyksta jo įsikišimas į mūsų gyvenimą. Kitą kartą pamanome, jog tai ką Viešpats mums pažadėjo yra taip didinga, kad tampame kažkiek nepatikliais, skeptiškais ir kaip Abraomas, šiek tiek prisidengę šypsomės. Taip pasakojama pirmajame skaitinyje: Abraomas paslėpė savo veidą ir šypsojosi. Jis buvo skeptiškas, kai išgirdo, kad beveik šimtametis su devyniasdešimtmete žmona sulauks sūnaus.

Kaip dažnai mes, nesulaukdami ateinančio Viešpaties ir neįvykstant stebuklui, kurio laukiame, kad Jis padarytų, tampame nekantriais ir skeptiškais! Tačiau Jis nepadaro, jis skeptikams negali padaryti. Viešpats palaukia. Tačiau ir Jis šiame santykyje su mumis yra labai kantrus. Ne vien mes turime būti kantrūs: Jis yra kantrus, Jis mūsų laukia! Ir Jis laukia mūsų iki gyvenimo pabaigos. Prisiminkime gerąjį nusikaltėlį: jis tik pačioje pabaigoje atpažįsta Dievą. Dievas eina su mumis, tačiau dažnai neleidžia Jo pamatyti, kaip mokiniams Emauso kelyje. Dievas yra įsivėlęs į mūsų gyvenimus, tai yra tikra!, tačiau dažnai to nematome. Todėl turime būti kantrūs. Tačiau Viešpats eina su mumis, taip pat Jis yra itin kantrus mūsų atžvilgiu.

Dievo kantrybė yra slėpinys, nes eidamas Jis lydi mūsų žingsnius. Kartais gyvenime būna tamsu, taip tamsu, kad jei prislegia sunkumas, norime nužengti nuo savo kryžiaus. Tai labai tikslus momentas: naktis tamsiausia prieš auštant. Nužengiame nuo kryžiaus penkias minutes prieš išvadavimą, kai išgyvename didžiausios nekantrybės momentą.

Jėzus ant Kryžiaus girdėjo, kad jam metamas iššūkis: „Nuženk nuo Kryžiaus, išsigelbėk!“. Jo kantrybė nesibaigia, nes yra kantrus mums. Jis visuomet ateina, įsivelia į mūsų gyvenimą, tačiau tai daro pagal save, kai mano, kad atėjo geriausias metas. Jis mums sako tą patį, ką pasakė Abraomui: Eik mano keliu ir stenkis būti be priekaišto. Tai toks ėjimas su Viešpačiu. Jis įsiterpia, tačiau turime laukti, turime laukti momento, visuomet eidami Jo akivaizdoje ir stengdamiesi būti be priekaišto. Prašykime Viešpatį šios malonės: visuomet eiti jo akivaizdoje, stengiantis būti be priekaišto. (Vatikano radijas)