Vyskupų laiškas Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga
Brangūs broliai ir seserys, prieš devynerius metus tapusi Europos Sąjungos nare, ateinantį
pusmetį Lietuva dalysis bendra pareiga ir atsakomybe vadovauti jau dvidešimt aštuonių
šalių susivienijimui. Nuo pat tų laikų, kai mūsų protėviai pradėjo kurti valstybę,
Europa visuomet buvo Lietuvos politinis siekis ir kultūrinė gairė. Prasmingai sutapo,
jog per pirmininkavimą švęsime Žemaičių Krikšto sukaktį. Tai gera proga prisiminti,
jog prieš šešis šimtus metų mūsų tauta galutinai įsiliejo į Krikščioniją, tapo Lotynų
Bažnyčios, o drauge ir aukščiausius žmonijos pasiekimus reprezentuojančios Vakarų
civilizacijos dalimi. Ir anksčiau, ir dabar atsiranda kaltinančių misionierius baltų
genčių savitumo naikinimu. Tačiau rimti istorikai sutaria, kad kelias iki modernios
lietuvių tautos su išsaugota unikalia kalba bei kultūra buvo nueitas tik Krikšto ir
atsigręžimo į Vakarus dėka. Antraip būtume tiesiog ištirpę Eurazijos tyruose.
Per
pastarąjį dešimtmetį Lietuva būdama atvirų sienų ir atviros rinkos Sąjungoje išgyveno
tiek ekonominį pakilimą, struktūrinės paramos nulemtas institucijų bei ūkio pertvarkas,
tiek finansų krizę. Pastaroji buvo sunkus išbandymas, bet drauge įtikino, kad valstybės
pasiryžusios pagelbėti vienos kitoms. Priklausydama laisvajai Europos šeimai, mūsų
šalis yra kaip niekad saugi, o piliečiai turi iki tol neregėtas galimybes keliauti,
bendrauti, plėtoti verslą, perimti gerąją patirtį ir įvairių sričių pasiekimus. Bažnyčia
niekada neabejojo dėl šios Lietuvos raidos krypties – prieš referendumą, ar stoti
į Europos Sąjungą, vyskupai kvietė palaikyti narystę. Drauge visuomet raginome įsidėmėti,
kad žemyno vienijimosi tikslai – tvari taika ir gerovė – negali būti pasiekti, išsižadėjus
vertybinių pagrindų. Sąjunga pateisins jos kūrėjų ir visų europiečių lūkesčius, jei
bus paisoma žmogaus prigimties, ginamas jo orumas ir teisėtos laisvės, diegiamas solidarumas,
puoselėjama šeima ir gerbiamos religinės tradicijos. Pamiršus, kad „Europos modernybė,
dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš
krikščioniškojo paveldo“ (Ecclesia in Europa, 108), kyla grėsmė netekti dvasinės atramos
ir civilizacinės tapatybės.
Rengdamasi pirmininkauti, Lietuva kelia patikimos,
augančios ir atviros Europos kūrimo prioritetą. Detalizuodama šiuos tikslus, vyriausybė
pirmiausia žvelgia į ekonomiką. Labai gerai, kad siekiama subalansuoto biudžeto, patikimo
euro ir naujų darbo vietų kūrimo. Tačiau svarbu nepamiršti, kad ekonomikos stabilumas
didžia dalimi priklauso nuo požiūrio į žmogų, jo moralinių gebėjimų, kuriuos įgalindama
valdžia gali reikšmingai prisidėti prie visuomenės gerovės. Norime atkreipti dėmesį,
kad žmogaus savarankiškumo, atsakingumo ir kūrybinių įgūdžių skatinimas bei apsauga
nepalyginamai stipriau už kitus veiksnius lemia socialinę santarvę, todėl visuomet
turėtų būti Europos Sąjungos dienotvarkės dalimi. Tikrasis visuomenės progresas yra
matuojamas žmogaus moraline būkle, o ne bendrojo vidaus produkto augimu – kai tai
ignoruojama, įstatymai ir administracinės priemonės vargiai pajėgios pažaboti nuosmukį.
Demografinė krizė, purtanti visą Europą, ilgalaikiais padariniais grėsmingesnė už
bankų bankrotą, nebus įveikta be palankiausio požiūrio į šeimą. Džiaugiantis nauda,
kurią teikia bendra rinka, laisvas darbo jėgos judėjimas, dera rūpintis, kaip išsaugoti
šalių kultūrinį savitumą ir atgaivinti ar sukurti naujus bendruomeninius ryšius dinamiškai
kintančioje aplinkoje.
Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo Pasaulinio karo
ir ketvirčiui amžiaus nuo sovietijos žlugimo, kyla rimtas rūpestis, ar prievartos
patirties išvengusi jaunoji karta augs sąmoningai suvokdama, kokios baisios netektys
mus ištiko ir paskatino kurti vietinę naudą peržengiančią solidarią Europą. Sąmoningumą
ugdo tik labai atviras kalbėjimasis apie žemyną nusiaubusių abiejų totalitarinių režimų
antižmogišką prigimtį. Būtina atminti, kad skelbdami „naują žmogų“, o iš tiesų naikindami
laisvą asmenybę, tie režimai ypač stengėsi sumenkinti ir savo tikslams piktnaudoti
religijos autoritetą. Todėl sąžinės laisvės ir išpažinimo teisės nuoseklus gynimas
Europoje ir pasaulyje turi būti šventas Sąjungos institucijų reikalas. Lietuvos atstovai
turi nenutylėti, kad menkinantys krikščionišką tradiciją kėsinasi į Vakarų civilizacijos
pagrindus, paniekina atminimą sąžinės kankinių, kurie neišsižadėjo Kristaus ir meilės
artimui priesako net mirties akivaizdoje. Europą pagimdžiusių vertybių atmetimas kenkia
visuomenės darnai ir griauna sutarimą dėl bendrojo gėrio, būtiną sėkmingiems sprendimams
priimti.
Linkime visiems Lietuvos piliečiams ir ypač mūsų valdžios atstovams
per šį pirmininkavimo pusmetį geriau suvokti, kodėl Europa sėkmingai iškilo tarp pasaulio
tautų ir ką reiškia būti europiečiais – taikai įsipareigojusiais žmonėmis. Tuoj po
išrinkimo susitikęs su diplomatais, akredituotais prie Šventojo Sosto, popiežius Pranciškus
kalbėjo: „Antrasis [mano] vardo pasirinkimo motyvas buvo tas, kad v. Prancikus Asy˛ietis
ragina kurti taiką. Tačiau taika neįmanoma be tiesos! Negali būti taikos, jei kiekvienas
žmogus mano esąs pats sau matas, jei kiekvienas reikalauja tik savo teisių, nežiūrėdamas
kitų žmonių gerovės, nepaisydamas [...] visiems žmonėms bendros prigimties.“ Kviečiame
šiais Tikėjimo metais visus nuoširdžiai prašyti Viešpatį, kad Jis suteiktų Europos
Sąjungos vadovams išminties kurti taiką ant tvirto tiesos pagrindo, o gerovę – ant
solidarumo ir asmens orumo pamatų.