Šv. Juozapo kultas Bažnyčios tradicijoje

Kaip įprasta Bažnyčios gyvenime, šio trečiadienio dekretas dėl šv. Juozapo, Jėzaus įtėvio, minėjimo Eucharistijos maldose tuoj po Marijos, Dievo Motinos, yra pagrįstas ilga istorine tradicija. Apie tai rašo monsinjoras Maurizio Barba, Dieviškojo Kulto kongregacijos pareigūnas, Šventojo Sosto dienraštyje “l’Osservatore Romano“.

Pasak jo, kiek stebina tai, kad šv. Juozapo kultas Bažnyčioje buvo pripažintas pakankamai vėlai, nors Bažnyčios Tėvų, rašytojų, popiežių ir tikinčiųjų protuose bei širdyse „teisiojo vyro“ atminimas ir pagarba jam gyvavo nuo seniausių laikų. Atsargumą dėl Juozapo galima suprasti tuometinių itin karštų diskusijų dėl Jėzaus dieviškumo kontekste.

Negausios užuominos apie šv. Juozapą Evangelijose yra išplėtotos apokrifinėje ir patristinėje literatūroje, pavyzdžiui II arba III amžiaus „Jokūbo protoevangelijoje“ ar IV amžiaus „Juozapo Dailidės istorijoje“. Pastarasis tekstas jau liudija apie tikinčiųjų liaudies pamaldumą šv. Juozapui ir galbūt galėjo būti naudojamas liturgijoje per šv. Juozapo šventę.

Apie šv. Juozapą rašo tokie patristikos autoriai, kaip šv. Jeronimas, šv. Efremas Siras, šv. Augustinas, šv. Jonas Auksaburnis: visada sąryšyje su Jėzumi ir išganymo istorija.

Pirmieji oficialaus kulto pėdsakai siekia VII amžių, apie tai rašo vyskupas Arnulfas, kuris savo piligriminėje kelionėje Šventojoje Žemėje jį aptiko Nazarete, 670 metais. Koptų VIII-IX amžiaus kalendoriai liudija liepos 20-ąją dieną buvus šv. Juozapo šventę. Iš rytų šv. Juozapo kultas atėjo į vakarus. XII amžiaus pradžioje šv. Juozapui buvo dedikuota bažnyčia Bolonijoje, vėliau aptinkami minėjimai liturginiuose tekstuose. Prie šv. Juozapo kulto sklaidos XIV-XV amžiuose daug prisidėjo pranciškonai.

XV amžiaus pabaigoje popiežius Sikstas IV šv. Juozapo minėjimui jau paskiria atskirą dieną, kuriai vėliau buvo suteiktas didesnės šventės statusas. 1870 metais šv. Juozapas paskelbtas visuotinės Bažnyčios globėju. 1955 metais šv. Juozapas paskelbtas darbininkų pavyzdžiu ir globėju. Prasidedant Vatikano II Susirinkimui, 1961 metais popiežius Jonas XXIII paskelbė Juozapą Susirinkimo globėju. Apie Juozapą rašė ir kiti mūsų laikų popiežiai - Paulius VI, Jonas Paulius II, Benediktas XVI, kurio krikšto vardas taip pat skirtas Juozapo atminimui. O neseniai savo pontifikatą pradėjęs popiežius Pranciškus pamaldumą šv. Juozapui išreiškė savo herbe pavaizduodamas nardo augalo šakelę, seną ikonografinį šv. Juozapo simbolį, greta žvaigždės, kuri pagal seną tradiciją vaizduoja Mergelę Mariją, Jėzaus Motiną ir šv. Juozapo sužadėtinę.

Apaštaliniame Jono Pauliaus II paraginime „Redemptoris custos“ yra glaustai apžvelgiama Bažnyčios minties ir pamaldumo tradicija šv. Juozapui: jo vaidmuo išgelbėjimo ekonomijoje, jo tėvystė ir dviguba tarnystė Jėzui ir Marijai, jo nuolankumas ir kitos dorybės, dėl kurių jis yra „teisusis“, pavyzdys tiems, kurie nori sekti Jėzumi. Juozapo tėvystė pasireiškia ir per jo paskelbimą visuotinės Bažnyčios globėju. (Vatikano radijas)