Popiežiaus Pranciškaus samprotavimai apie Viešpaties maldos raktažodžius “Tėve” ir “mūsų” (+video)

Kai meldžiamės, kai kalbame “Tėve mūsų”, turim būti susitaikę su broliais. Be to, Tėvas, kurį meldžiame, yra visai arti mūsų, Jis nėra anoniminis dievas, Jis ne “kosminis dievas”. O malda nėra magija, tačiau pasitikėjimas Tėvu, atsivėrimas Dievo Tėvo glamonei, - kalbėjo popiežius Pranciškus ketvirtadienio ryto Mišiose. Popiežiaus homilijos tema buvo maldos, kurią išmokė Jėzus, raktažodžiai “Tėve” ir “mūsų”.

Jėzus, mokindamas melstis, visų prima pataria neeikvoti žodžių, nekelti triukšmo, t.y. netriukšmauti „pasaulietiškumo garsais“, „tuštybių garsais“ Ir perspėjo, kad malda nėra magiškas dalykas, su malda nedaroma jokios magijos. Kažkas yra pasakojęs, - sakė Pranciškus, - kad apsilankant pas „burtininką“ būna daug žodžių, reikalingų pagydymui. Tačiau tai pagoniška. Jėzus moko, kad kai meldžiamės mums nereikia daug žodžių, nes „Jis viską žino“. Šios maldos pirmasis žodis yra „Tėve“. Kreipinys „Tėve“ yra šios maldos raktažodis. Neištarus šio žodžio, jo neišgirdus, neįmanoma melstis, - sakė popiežius.

Į ką kreipiuosi maldoje? Į Visagalį? Jis – „per tolimas“. Aš jo „nejaučiu“. Jėzus irgi jo „nejautė“. Į ką meldžiuosi? Į „kosminį dievą“? Gan madinga taip dabar daryti, ar ne? Tai politeistinė mada, atnešta „lengvosios“ kultūros. Tačiau tu melskis į Tėvą! Kreipinys „Tėve!“ yra stiprus. Tu į Jį melskis, į Tą, kuris sukūrė tave, kuris davė gyvybę tau. Ne „visiems“; sakyti „visiems“ yra per daug anonimiška. Davė tau, davė man. Ir Jis duota visa tai, kas lydi tave tavo gyvenime; jam žinomas visas tavo gyvenimas. Visas. Tai, kas jame gera, kaip ir tai, kas jame nelabai gera. Jis žino viską. Jei nepradedame maldos su šiuo kreipiniu, ištartu ne lūpomis, o širdimi, negalime melstis krikščioniškai.

Kreipinys „Tėve“ yra stiprus kreipinys, tačiau jis atveria duris. Izaokas, aukojimo metu pastebi, kad kažkas ne taip, kad trūksta ėriuko, tačiau jis pasitiki savo tėvu ir su savo rūpesčiu kreipiasi į jo širdį. Kreiptis į tėvą žadėjo ir sūnus, kuris iššvaistė paveldą ir paskui panoro sugrįžti į namus. O tėvas pamatęs jį sugrįžtant išbėgo pasitikti. Jis jam puolą į glėbį, kad išlietų savo meilę jam. „Tėve, nusidėjau“ - šie žodžiai, tai raktas į visas maldas; pajuntame, kad yra mus mylintis tėvas.

Turime Tėvą. Jis labai arti mūsų, jis apkabina. Visas nuoskriaudas, visus rūpesčius, kurias galim turėti, atiduokime Tėvui. Jis žino, ko mums reikia. Tačiau, „Tėve“ – ką? „Tėve mano“? Ne! „Tėve mūsų!“ Todėl, kad nesu vienintelis Jo sūnus, nė vienas mūsų tokiu nėra. Jei negaliu būti Jam brolis, vargu, ar galėčiau būti šio Tėvo sūnus, nes jis yra visų tėvas. Aišku, taip pat mano, tačiau ir kitų, mano brolių. Tačiau jei esu nesusitaikęs su broliais, negaliu į Jį kreiptis: „Tėve“.

Tai leidžia geriau suprasti, kodėl Jėzus, išmokinęs „Tėve mūsų“ maldą, pabrėžia, kad jei mes neatleisime kitiems, nei Tėvas neatleis mums mūsų kalčių. Labai sunku atleisti kitiems, tikrai sunku, nes visuomet išlieka mumyse kartėlis. Mes juk taip mąstome: „Tu man, palauk, aš dar atsilyginsiu ... už (tą) „malonę“.

Ne, neišeina melstis tol, kol mūsų širdyje yra priešų, kol širdyje broliai yra priešai. Taip negalima melstis. Taip, tai sunku, tai nelengva. Tada negaliu ištarti: „Tėve“; neišeina. Taip, tai tiesa, negaliu nė sakyti „mūsų“, nes tas kitas man padarė taip ir anaip; todėl negaliu! Juos juk reikia pasiųsti peklon, juk jie – nėra mano pusėje. Tai tiesa, kad nelengva. Tačiau Jėzus pažadėjo Šventąją Dvasią. Tai Ji mus išmoko, kaip vidujai, nuoširdžiai ištarti vėl „Tėve“, kaip ištarti „mūsų“. Prašykime šiandien Šventosios Dvasios, kad išmokytų mus kaip ištarti „Tėve“, kaip sakyti „mūsų“, sutaikinant su visais mūsų priešais. (Vatikano radijas)