Kardinolas Canizares. Šv. Juozapas, Teisusis

Trečiadienį Dieviškojo Kulto kongregacijos dekretu buvo nurodyta, kad nuo šiol šv. Juozapo, Marijos sutuoktinio ir Jėzaus įtėvio, globėjo vardas bus minimas ne tik I, bet ir II, III ir IV Eucharistinėse maldose, tuoj po Marijos, Dievo Motinos vardo.

Birželio 20 dienos Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ laidoje kardinolas Antonio Canizares Llovera, Dieviškojo Kulto kongregacijos prefektas, plačiai paaiškina tokį pasirinkimą.

Šventasis Juozapas, rašo kardinolas, be abejonės yra Dievo Tautos širdžiai artima ir brangi figūra. Negalime pamiršti, kad šv. Juozapas, nors ir paslėptas tyloje, išganymo istorijoje atliko labai svarbų darbą. Jam Dievas patikėjo saugot savo brangiausius lobius – savo vienatinį Sūnų, tapusi kūnu, ir jo Motiną, Mergelę Mariją. Mūsų išgelbėjimo autorius Jėzus jam pakluso, jis yra didis užtarėjas prie Dievo Sūnaus, mūsų išganytojo, jis yra ištikimo ir tikinčio žmogaus, išmintingo tarno pavyzdys.

Evangelijose yra mažai užuominų apie šv. Juozapą, vis tik jos leidžia suvokti šios išskirtinės figūros bruožus, jo paklusnumą Dievui. Žinome, kad Juozapas priklausė Dovydo palikuonims – taip buvo išpildyta pranašystė, kad Mesijas vadinsis „Dovydo sūnumi“, nors pačiam Dovydui buvo nelemta jo išvysti.

Evangelistas Matas sako, kad „Juozapas buvo teisus žmogus“, todėl ir pakluso Dievui. Pasakyt, kad Juozapas buvo „teisus“ žmogus reiškia pasakyti daugiau nei tai, kad jis buvo geras, supratingas. Tai reiškia, kad jo tikėjimas buvo tvirtas ir palietęs jo giliausią šerdį; reiškia, kad jis gyveno tikėjimu, visiškai pasitikėjo Dievu. Teisusis yra tas, kuris eina Dievo takais ir veikia pagal Jo valią, kuris turi nesugriaunamą tikėjimą.

Paslaptinga Marijos motinystė buvo sunkus išbandymas Juozapo tikėjimui ir ištikimybei. Tačiau kai jam apsireiškia angelas, jis visiškai juo pasitiki ir patiki save Dievo planui, atsisako savo vertinimo, savo būdo matyti dalykus, priima ir bendradarbiauja Dievo išgelbėjimo plane, nors tai nereiškia, kad jį pilnai supranta, permato. Bet todėl Juozapas ir yra „teisusis“.

Šv. Juozape matome tikrą paties Abraomo tikėjimo paveldėtoją – tikėjimo į Dievą, kuris veda per istoriją pagal slėpiningą išgelbėjimo planą. Kaip Abraomas, taip ir Juozapas įtikėjo „prieš kiekvieną viltį“. Jo tikėjimas yra toks, koks ir Marijos, kuri sako: „štai aš Viešpaties tarnaitė, tesie man pagal Tavo žodį“. Juozapas ir Marija kartu klauso ir paklūsta Dievo Žodžiui, neturėdami jokių žmogiškų garantijų.

Čia atsiskleidžia Juozapo tikėjimo, tuo pat metu tylaus ir nuolankaus, didybė. Jis yra palaimintas, nes jam pirmajam buvo patikėtas įsikūnijimo slėpinys tiesiogiai, Dievo pažadų išpildymas. Šį slėpinį jis saugojo savo širdyje.

Juozapui dangiškas Tėvas patikėjo kasdienį rūpestį Jėzumi, garbę ir šlovę auginti Jėzų, mokinti, vesti gyvenimo takeliais, kad išmoktų būti žmogumi, kad išmoktų dirbti ir mylėti žmogaus širdimi, kad taptų konkrečios išrinktosios Dievo tautos ir jos tradicijos dalimi.

Tad negalime nesistebėti didžiais Dievo darbais. Ir kaip nepaminėti Juozapo vardo greta jo sutuoktinės, kaskart švenčiant velykinį slėpinį, Eucharistiją?

Tegu šv. Juozapo vardo minėjimas mums visiems padeda sekti jo pėdomis, jo tikėjimu ir ištikimybe, jo pasiruošimu vykdyti misiją, kuri kiekvienam iš mūsų yra duodama, tarnauti Jėzui, kuriame yra viso pasaulio išgelbėjimas, taip, kaip tarnavo jo didis tarnas: su visa savo būtimi, su visa širdimi, rašo kardinolas Canizares. (Vatikano radijas)