Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie
stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi,
kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama
priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis,
šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas
tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo
pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį
paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai,
turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas
turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas
– penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo
abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam
daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs
į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei
man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais.
Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų.
Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl
aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo.
Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos
tau nuodėmės“. Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi
jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai:
„Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk
7, 36-8, 3)
PRAŠYTI ATLEIDIMO, mons. Adolfas Grušas:
Kaip praėjusį
sekmadienį, taip ir šiandien Mišių skaitiniai mums siūlo palyginti dvi situacijas.
Pirmajame skaitinyje pasakojamas epizodas iš karaliaus Dovydo gyvenimo, kai jis, įsimylėjęs
į gražuolę Bestabėją, pirmiausia nusidėjo su ja, o paskui, norėdamas parsivesti į
namus, kaip dar vieną žmoną, pasirūpino, kad kovoje žūtų jos vyras. Biblija kalba
apie Dovydą, kaip apie didį žmogų, tikėjimo pavyzdį, kurį Dievas pripildė neeilinėmis
malonėmis, tačiau neslepia, kad ir Dovydas buvo nusidėjėlis ir, ko gero neeilinis.
Vis dėlto dar vienu Dovydo didybės įrodymu tampa tai, kad jis sugebėjo pripažinti
nusidėjęs ir nuolankiai prašė atleidimo.
Sunkių nuodėmių buvo padariusi ir
moteris, apie kurią pasakojama Evangelijos ištraukoje. Taip pat ir ji meldžia atleidimo
ir jį gauna, skirtingai nei tas, kuris laiko save teisiu Dievo akivaizdoje. Toks buvo
fariziejus, vieną dieną pakvietęs Jėzų pietų ir nemaloniai nustebintas, matydamas
jo akivaizdoje vykstančią sceną. Čia vertėtų prisiminti, kad senajame Izraelyje fariziejai
priklausė politiniam ir religiniam elitui. Tai buvo žmonės, kurie, šalia viso kito,
skelbė, kad būtina griežtai laikytis ir pačių mažiausių tikėjimo reikalavimų. Už tai
juos gerbė ir jais stebėjosi paprasti žmonės, tiesa, ir patys fariziejai jautėsi aukštesni
už eilinius piliečius. Ne pro šalį būtų paminėti ir kai kuriuos to meto „aukštuomenės“
etiketo reikalavimus: turtingam žmogui pakvietus svečią pietų, visų pirma jį pasitikdavo
tarnas, kuris nuplaudavo svečio kojas, paskui jas pabučiuodavo ir ant galvos užvarvindavo
keletą lašų kvapaus aliejaus. Panašu, kad tą dieną fariziejus Simonas minėtų etiketo
reikalavimų nesilaikė, kas mažų mažiausiai keista, nes pietūs buvo vieši ir iškilmingi.
Simonas
tuo metu jau išgarsėjusį mokytoją Jėzų pasikvietė, ko gero, ne iš smalsumo, o norėdamas
geriau iš arti patyrinėti žmogų, kurį daugelis laikė pranašu, o tai reiškia – Dievo
pasiuntiniu. Vaišių metu į salę įėjo „mieste žinoma nusidėjėlė“ (taip ją vadina evangelistas),
kuri verkdama parpuolė prie svečio kojų. Jėzus nesipriešino ir leido moteriai daryti
tai, ką ji buvo sumaniusi, o paskui kreipėsi į namų šeimininką, kurio galvoje tuo
metu jau buvo spėjusios pralėkti kelios mintys („Jei šitas būtų pranašas, žinotų,
kas yra ši moteris ir neleistų savęs paliesti). Jėzus paklausė fariziejų: „Skolintojas
turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt.
Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ Simonas
atsakė teisingai: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“.
Tada Jėzus tęsė:
„Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti,
o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji,
vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei,
o ji tepalu patepė mano kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės,
nes ji labai pamilo.“
Paskutiniai žodžiai buvo skirti moteriai: „Tavo tikėjimas
išgelbėjo tave. Eik sau rami“. Evangelistas nieko nerašo apie tai, kokia buvo įvykio
liudytojų reakcija. Galime tik įsivaizduoti, kaip palengvėjo paguodos žodžius išgirdusiai
moteriai ir kaip turėjo suglumti fariziejus. Jam, žmogui, laikiusiam save visuomenės
elitu, tikriausiai norėjosi prasmegti žemėn iš gėdos, girdint priekaištus dėl nemandagumo,
parodyto svečio atžvilgiu, o dar labiau dėl to, kad prostitutė buvo įvertinta aukščiau
už jį. Žinoma, sekant Jėzaus palyginimo žodžiais, jis buvo antrasis skolininkas, tas,
kuris buvo įsiskolinęs tik penkiasdešimt denarų, tačiau nusidėjėlė, kuri gailėjosi
dėl savo gausių nuodėmių, patyrė atleidimą, tuo tarpu jis, nesupratęs ir nepripažinęs
savo kalčių, ir toliau liko skolininku Dievo akyse…
Nė vienas iš mūsų nėra
tobulas: visi esame kuo nors įsiskolinę Dievui, kuriam, tačiau, nesvarbu, kokio dydžio
yra toji skola. Pakanka tik nusižeminus save kaltę pripažinti, ir viskas bus dovanota.
Neveltui vienu iš pirmųjų popiežiaus Pranciškaus pamokymų buvo žodžiai apie Dievo
gailestingumą: tai, kad Dievas niekuomet nepavargsta atleisti, tik mes pavargstame
prašyti atleidimo.
Tai tikra tiesa, gal tik verta pridėti, kad, norint prašyti
atleidimo, visų pirma reikia sau patiems prisipažinti, kad to atleidimo mums reikia…