Arkiv. Sigito Tamkevičiaus kalba Lietuvos Respublikos Seime
minint Gedulo ir vilties dieną 2013 birželio 14
Birželio 14-osios
ir vėlesnės tremtys ilgam įsirėžė į lietuvio sąmonę ir kasmet pakviečia nušluostyti
dulkes nuo naujausios Lietuvos istorijos puslapių. Pradžioje raudonojo Kremliaus sandėris
su Hitleriu, o vėliau laimėtas karas parengė kelią Stalinui įsitvirtinti okupuotose
šalyse ir iš esmės keisti žmonių gyvenimus. Po Spalio revoliucijos Rusijoje pradėta
prievartinė komunizmo statyba tapo kraupios socialinės inžinerijos eksperimentu su
gyvais žmonėmis, sukūrė Gulagą ir sunaikino milijonus, o kitus pasmerkė vergiškai
egzistencijai.
Klasių kovos skelbimas, naujos, „laimingos“ visuomenės kūrimas
ir naujo žmogaus, tikinčio ne į Dievą, bet į Marksą, Leniną ir Staliną formavimas
buvo sovietinio eksperimento varomoji jėga. Ši nežmoniška ideologija leido badu numarinti
7 milijonus ukrainiečių, leido Stalinui sudarinėti nusikalstamus sandorius su Hitleriu,
leido tremti ir naikinti visus, kurie diktatoriui rodėsi potencialiais priešais. Iš
šito sovietinio eksperimento mokėsi Hitleris, kuris taip pat buvo pasiryžęs sukurti
naują žmogų ir naują visuomenę. Jo eksperimentai taip pat kainavo milijonus žmonių
gyvybių. Bet visa tai jau yra istorija.
Ar pasimokėme iš šios istorijos mes?
Taip ir ne. Žmonės, kurie rėmėsi krikščioniška pasaulėžiūra ir mokėsi iš istorijos,
jau pirmaisiais pokario metais siekė bendradarbiavimo tarp tautų ir kūrė Europos Sąjungą.
Žmonės, kurie siekė užkardyti komunizmo ekspansiją, kūrė politines ir karines struktūras.
Todėl mūsų tremtiniai ir politiniai kaliniai, perėję Gulagus ir Sibirą, patyrę daug
nepelnytos kančios, sveikino Lietuvos įsijungimą į NATO ir sugrįžimą į Europos tautų
šeimą. Sveikino todėl, kad buvimą transatlantinėje gynybos struktūroje ir Europos
Sąjungoje laikė garantu, kuris užtikrina Lietuvos saugumą ir ateitį.
Tremtinių
likimai primena ne tik nežmoniškos sistemos grimasas, bet ir tai, kas padėjo tremtiniams
ir kaliniams pačiomis sunkiausiomis sąlygomis išsaugoti savo žmogiškąjį orumą ir nepalūžti.
Tai buvo tikėjimas į Dievą ir tvirti šeimos ryšiai. Tikėjimas gelbėjo sunkiausiomis
valandomis ir padėjo išsaugoti viltį, o šeima buvo svarbi atrama, nes artimųjų meilė
galingesnė už Sibiro speigus. Jeigu nebūtų turėję tikėjimo, jeigu žmonių nebūtų jungę
šeimos ryšiai, dauguma vėliau sugrįžusiųjų į Tėvynę būtų likę ten, kur juos buvo atlydėję
enkavedistai.
Deja, ne visi pasimoko iš istorijos, todėl eksperimentai su žmonėmis
tęsiasi ne tik Šiaurės Korėjoje ar Kinijoje, bet ir Europoje, tik kiek kitokiomis
formomis. Marksizmas yra labai gyvas ir garsiausiuose Europos universitetuose, ir
politinėje Europos padangėje. Marksistiškai mąstantys žmonės ir šiandien manipuliuoja
mums, lietuviams, gerai girdėtomis sąvokomis: „pažanga“‚ „naujas žmogus“, „laisva
visuomenė“.
Šiuos eksperimentus vis labiau patiriame ir mes, nors jie slepiami
po tokiomis nekaltomis sąvokomis, kaip „socialinė lytis“, „kova prieš smurtą ir prievartą“,
„kova už lygias teises“ ir pan. Kuriamas „naujas“ žmogus, laisvas nuo aiškaus tikėjimo,
vengiantis bet kokios atsakomybės, nebranginantis normalios šeimos, pasiryžęs bet
ką paaukoti dėl savo asmeninės gerovės. Šitoks – tik savo tiesa ir sava morale besivadovaujantis
– žmogus gali kaitalioti ne tik savo mąstymą, bet kartais net savo prigimtinę lytį.
Abejojantieji
šiais eksperimentais laikomi atsilikusiais, iš viduramžių atkeliavusiais žmonėmis,
– aš irgi esu vienas iš tų abejojančiųjų. Pasirašomos, atrodo, reikalingos konvencijos,
kaip toji, neseniai mūsų Vyriausybės pasirašytoji ET konvencija dėl sumurto prieš
moteris. Gi po gražia dokumento skraiste diegiama gender ideologija dėl lyties pasirinkimo,
kuri neturi jokio mokslinio pagrindimo, tačiau jai tiesiamas kelias į mūsų švietimą,
kultūrą ir netgi į teisinę sistemą.
113 visuomeninių organizacijų, per 100
mokyklų bei vaikų darželių, šimtai pavienių piliečių kreipėsi į mūsų valdžios moteris
ir vyrus, išsakydami savo susirūpinimą minėtąja Konvencija, kviesdami į diskusiją,
bet... tai buvo tyruose nuskambėjęs balsas. Konvencija pasirašyta greitai ir be diskusijų.
Kažkas net pasidžiaugė, kad „Vyriausybė nepabijojo Lietuvos vyskupų“. Tačiau vyskupai
ne gąsdino, o tik kvietė neskubėti ir padiskutuoti apie kontraversiškus Konvencijos
straipsnius. Lietuvos vyskupams, kaip ir kitiems piliečiams, rūpi, kad Lietuvoje
nebūtų naudojama prievarta prieš vaikus, moteris ir bet kuriuos žmones, kad visi būtų
gerbiami, nes visi yra Dievo vaikai. Todėl Bažnyčia, jos institucijos jau seniai –
dar prieš bet kokių konvencijų atsiradimą – rūpinasi moterimis bei šeimomis, patekusiomis
į krizines situacijas, rūpinasi tapusiomis prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis;
rūpinasi vaikais, kad jie netaptų aukomis smurtautojų, kas jie bebūtų – tėvai, auklėtojai
ar kunigai; Bažnyčia nuosekliai puoselėja smurto prevenciją atsakingai rengdama visus
sužadėtinius santuokai. Tačiau Lietuvos vyskupai mano, kad socialinės inžinerijos
eksperimentai su žmogumi, jo moraliniais pamatais, jo prigimtimi yra pavojingi, todėl
ir klausia: kas verčia taip skubėti atverti duris labai abejotinai ideologijai? Noras
įsiteikti vizituojantiems aukštiems Europos pareigūnams, baimė pirmininkaujant ES
Tarybai pasirodyti, kad Lietuvos visuomenė yra neva atsilikusi, ar tiesiog pionieriškas
noras būti „pažangiems“?
Šitai kalbu ne tik kaip vyskupas, bet kaip pilietis
ir buvęs sovietinis kalinys bei tremtinys, – iš Sibiro grįžau jau plevėsuojant Lietuvos
Trispalvei. Man šiandien neramu, todėl savo nerimu dalinuosi su visais, kurie pajėgia
matyti ne tik ES pinigus, bet ir Lietuvos vaikus, pajėgia ne tik verkšlenti, kad Lietuvoje
sunku, bet mąsto ir dirba, kad turėtume šviesesnę ateitį. Viliuosi, kad Lietuvos visuomenė
dar pakankamai sveika ir sugebės atskirti grūdus nuo pelų, sugebės įvertinti, kas
yra tikroji pažanga, o kas – tik jos imitacija ar net karikatūra. Viliuosi, kad tremtiniai
bei politiniai kaliniai, jų vaikai ir vaikaičiai brangins ir gins tas vertybes, kurios
lietuviams amžiais buvo brangus tautos ir tikėjimo paveldas.
Baigiant leiskite
priminti didžiojo tautų apaštalo Pauliaus žodžius: „Tad elkitės kaip šviesos vaikai.
O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka
Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos.
Nes ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. Bet visa, ką šviesa smerkia, tampa regima,
o kas tampa regima, yra šviesa. Todėl sakoma: Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių,
ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 8–14).
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius/Kauno
arkivyskupijos Informacijos tarnyba