Netolerancija ir krikščionių diskriminacija Europoje
Nevyriausybinė organizacija, įsikūrusi Austrijos sostinėje Vienoje, „Netolerancijos
ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorija“ paskelbė ataskaitą apie 2012 metus.
Joje nagrinėjama kokių suvaržymų patiria krikščionys Europoje, kuri pasaulyje garsėja
kaip žmogaus teisių ir laisvių bastionas.
Ataskaitoje remiamasi tokia religijos
laisvės sąvoka, kokia ji apibrėžta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose
kertiniuose tarptautiniuose dokumentuose: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės
ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip
pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu
su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir
atliekant apeigas“.
Kaip ir kiekviena laisvė ir teisė, taip ir religijos laisvė
turi atsižvelgti į kitas teises, ji gali būti teisėtai apribota. Apribojimo kriterijus
paprastai yra teisinga vieša tvarka. Todėl valstybės pareiga gerbti įsitikinimų laisvę
nereiškia, kad valstybė gali toleruoti žmogžudystę, prievartą, vagystę, sukčiavimą,
išnaudojimą ir pan., jeigu tai būtų daroma tiek vardan religinės, tiek nereliginės
doktrinos.
Vis dėlto krikščionių religijos laisvė Europoje yra ribojama įvairiais
atvejais, nors jų žodžiai ar veiksmai nesikėsina į viešos tvarkos pažeidimą. Ataskaitoje
netolerancijos, diskriminacijos ir apribojimo atvejai prieš krikščionis yra suskirstyti
į tokias sritis: sąžinės prieštaros laisvės neigimą, laisvos išraiškos apribojimą
per taip vadinamąsias „neapykantos kalbą“ draudžiančias normas, susirinkimo laisvės
pažeidimus, diskriminacines lygybės politikas, tėvų teisių apribojimą.
Nesant
galimybės aptarti visų šių sričių, pažvelgsime iš arčiau į nuomonės ir išraiškos laisvės
ribojimą per normas, nukreiptas prieš „neapykantos kalbą“. Vargu ar reikia argumentuoti,
kad nuomonės ir išraiškos laisvė yra būtina demokratijai. Ji apima teisę viešai kalbėti
ir nepopuliarius bei nemalonius dalykus. Ji taipogi apima žmogaus teisę skelbti tai,
kas yra tiesa pagal jo religinius įsitikinimus – tol, kol neskatina tiesioginei prievartai.
Išraiškos teisė taip pat gina nepagarbius ir kvailus pareiškimus.
Tačiau buvo
atvejų, kai krikščionys buvo teisiškai persekiojami už kritišką, tačiau be jokios
užuominos apie prievartą nuomonę – ypač islamo ir homoseksualumo atveju. Atrodo, kad
ir teismai vis labiau linksta paremti kalbos cenzūrą, remiantis prielaida, kad nuomonės
suvaržymas yra mažesnis blogis už nuomonės sklaidą, kuri kažkada ateityje gali sukelti
problemų. Tačiau, kaip minėta, klaidinga kriminalizuoti nuomonę, kuri yra nemaloni,
tačiau neskatina prievartai. Nėra būtinybės ryšio tarp neigiamo vertinimo ir prievartos.
Demokratijai yra pavojinga, kad valstybė nusprendžia cenzūruoti viešus debatus
per kriminalinius įstatymus: taip jai suteikiama galimybė uždrausti idėjas vien todėl,
kad valstybei ar kažkam visuomenėje tos idėjos atrodo įžeidžiančios. Tuo tarpu demokratinė
visuomenė turėtų prisiimti riziką, kad vienų piliečių idėjos kitiems gali pasirodyti
užgaulios. Dabartiniai cenzūros įstatymai vakaruose panašūs į buvusių komunistinių
režimų draudimus platinti tariamai „pavojingas“ kalbas.
Štai keletas iliustracijų.
Dėl itin kietai suformuluotų normų prieš „neapykantos kalbą“ Prancūzijoje žiniasklaidoje
nebedrįstama nepritarti homoseksualų gyvenimo būdui, kad ir išlaikant pagarbą homoseksualiems
asmenims. Sankcijų baimė verčia save cenzūruoti.
Anglijoje, remiantis normomis,
kurios pirmiausia buvo nukreiptos prieš futbolo chuliganų užgaulų elgesį, 2008 metais
buvo areštuotas pastorius, kuris sakė, kad homoseksualumas yra moraliai klaidingas
elgesys. Netgi draugiškai ir pagarbiai išsakyta kritiška pastaba gali tapti pagrindu
kriminaliniam skundui.
Švedijoje buvo teisiami keturi asmenys, daliję lankstinukus,
kuriuose kritikavo „homoseksualų strategiją“. Teismas pripažino, kad jie turi teisę
turėti kritišką nuomonę, tačiau vis tiek trims iš jų skyrė baudas, o vienam lygtinę
bausmę už tai, kad jie savo nuomonę reiškė „nereikalingai įžeidžiančiai“.
„Netolerancijos
ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorija“ sukaupė informaciją apie 800 netolerancijos
ir diskriminavimo atvejų prieš krikščionis Europoje per pastaruosius penkerius metus.
(Vatikano radijas)