Švenčiausiasis Kristaus Kūnas ir Kraujas

Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. (1 Kor 11,23-26)

SEKMADIENIO ŠVIESA

Šventoji Dvasia, kurios atėjimą į tikinčiųjų bendruomenę šventėme prieš porą savaičių, mus ir dabar palaiko bei veda Dievo valios keliais. Ji skatina mus tapti tokiais Kristaus mokiniais, kurie ne tik suvokia, kas yra Dievas ir kas yra Bažnyčia, bet taip pat šią žinią skelbia visu savo gyvenimu. Besistengdami vėl iš naujo suvokti, kas esame ir ką darome, šiandien švenčiame Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, kuomet Eucharistija tampa mūsų apmąstymų centru.

Tai reikalinga, stengiantis peržengti įpročių suformuotas ribas, išjudinti mūsų išvargusias ir apsnūdusias bendruomenes ir galiausiai paklausti savęs: ką mes padarėme su Prisikėlusio Viešpaties dovanomis tikintiesiems? Dar ir dabar dalyvavimas sekmadienio Šventosiose Mišiose reiškia ribą, skiriančią „praktikuojančius“ nuo „nepraktikuojančių“, tikinčiuosius, kurie tokie yra dėl gauto krikšto, ir tikinčiuosius, kurie, paklusdami Viešpaties valiai, susirenka bendrai maldai. Deja, kyla pavojus, kad sekmadieninės Mišios gali likti vieninteliu trapiu priklausomybės ženklu, pareiga, kurią privalu atlikti, kuri, tačiau neatverčia mūsų širdžių.

Kai vyskupas lanko parapijas, klebonas visuomet pateikia duomenis: kiek parapijoje yra gyventojų, kiek jų išpažįsta katalikų tikėjimą, koks procentas tikinčiųjų kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią…

Vis tiktai kyla tam tikrų abejonių: netgi ir tuo atveju, jei kiekvieną sekmadienį Mišiose dalyvautų 100 procentų tikinčiųjų, ar tai reikštų, kad Dievo karalystė žengia pirmyn septynmyliais žingsniais?! Bijau, kad taip nebūtų… Ko gero, Dievas neskaičiuoja Mišiose dalyvavusiųjų procentų. Kur kas svarbiau, kad dalyvavusieji Mišiose iš bažnyčios išeitų atsivertę ir paguosti, pasiryžę, kaip ir dera tikriems Kristaus mokiniams, į kasdienybę atnešti tą slėpinį, kurį ką tik šventė…

Antrajame Mišių skaitinyje šiandien girdime ištrauką iš apaštalo Pauliaus laiško Korintiečiams. Dar nebuvo praėję nė dvidešimt metų nuo Jėzaus prisikėlimo, ir Paulius Korinto tikintiesiems patarė kreipti dėmesį į svarbiausius dalykus, siekti esmės, atskirti svarbiausius dalykus nuo antraeilių, kad taip bendruomenė galėtų įveikti gimstančią Bažnyčią draskančius nesusipratimus ir moralinius nukrypimus. Verta pastebėti, kad apaštalas ta proga nesiima kitokių paaiškinimų, bet vien tik tiksliai atkartoja Mokytojo žodžius, primena veiksmus, kuriuos jis padarė tų paskutinių tragiškų Velykų švenčių metu. Paulius džiaugiasi, kad gavo Eucharistijos dovaną ir prašo, kad jo įkurtoji bendruomenė paklusniai kartotų Viešpaties Vakarienę, laukdama, kol Viešpats Jėzus ateis ir suteiks visam jų gyvenimui prasmę.

Taip ir šiandien, kuomet kiekvieną sekmadienį milijonai tikinčiųjų renkasi į bendruomenes tiek milžiniškuose didmiesčiuose, tiek pavieniuose Afrikos ar Azijos misijų punktuose, kad galėtų išgirsti Dievo Žodį ir pakartoti Viešpaties Vakarienę, tai visų pirma reiškia paklusnumą Viešpaties valiai. Mes švenčiame Vakarienę Jo atminimui, nes Jis yra su mumis. Mes iš naujo išgyvename Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą ir pasisemiame jėgų naujai savaitei.

Rizikuočiau pasakyti, kad mes ateiname į bažnyčią tada, kai jaučiamės pavargę… Taip ir Jėzus pačiu sunkiausiu savo žemiškojo gyvenimo momentu, kai buvo apleistas ir visų nesuprastas, įvykdė šį savo esminį poelgį: Jis padovanojo, atidavė save patį, ne duoną ir vyną, kaip tai padarė Senojo Testamento kunigas Melchizedekas, bet save patį paaukojo ant kryžiaus altoriaus.

Ne duona tampa Kristumi, bet pats Kristus tampa duona, kad galėtų būti priimtas, galėtų maitinti kitus, kad nurodytų naują kelią, naują logiką, paremtą visišku savęs atidavimu. Velykų vakarienė, kurią Jis šventė su apaštalais, nesuprastas kitų Jį sekusiųjų minių, mums atskleidžia Dievo vienatvės ir meilės slėpinį.

Šis absoliučios meilės veiksmas švenčiamas ir kartojamas kiekvieną kartą, kai tikinčiųjų bendruomenė susirenka su savo kunigu švęsti tų slėpinių. Tiesa, jis gali tapti ir abejingu pakartojimu, kai džiaugiamasi ne Viešpaties buvimu, bet tuo, kad atlikome tai, kas būtina, o tikėjimas ir jausmai lieka kažkur šalia…

Taip negali būti…

Arba Eucharistija persmelkia ir pripildo visą mūsų gyvenimą, jį keičia ir stiprina, arba lieka bevaisė, negyva, nenaudinga. Jei mes nepasirūpiname tos galios suvokti, mažai ką padės gražūs įpročiai: iš tikrųjų mes atstumiame patį Viešpatį. Mišios iš tiesų prasideda tada, kai išeiname pro bažnyčios duris, ir tęsiasi visą savaitę.

Mūsų priimta Duona padeda pasotinti alkstančius, pastebėti vargstančius ir duoti, nors ir nedaug, kad būtų paguostos meilės išalkusių žmonių širdys. Juk taip apaštalams elgtis liepė Viešpats…

(Mons. Adolfas Grušas)