Popiežius Pranciškus: būtina susigrąžinti solidarumą (+video)

Šeštadienį popiežius Pranciškus susitiko su Fondo „Centesimus Annus - pro Pontifice“ suvažiavimo dalyviais. Audiencijoje dalyvavo penki šimtai žmonių, atvykusių į Romą dalyvauti fondo įkūrimo dvidešimtųjų metinių minėjime. Šį fondą, kurio tikslas – populiarinti Bažnyčios socialinį mokymą, 1993 m. įkūrė palaimintasis popiežius Jonas Paulius II. Jis pavadintas pora metu anksčiau paskelbtos jo socialinės enciklikos vardu. Antrąją savo socialinę encikliką „Centesimus annus“ (šimtieji metai) Jonas Paulius II paskelbė 1991 m. minėdamas šimtą metų nuo Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“, davusios pradžią Bažnyčios socialiniam mokymui.

Visų pirma norėčiau jums padėkoti už jūsų pastangas, už jūsų organizuojamus kursus ir už publikacijas, kuriomis gilinamas ir skleidžiamas Bažnyčios socialinis mokymas, - sakė Popiežius audiencijos dalyviams.

Dabartinė ekonominė ir socialinė krizė verčia atidžiai permąstyti Bažnyčios socialinį mokymą ir iškelti jo aktualumą. Popiežius Pranciškus priminė ką 1981 m. savo pirmojoje socialinėje enciklikoje „Laborem exercens“ rašė Jonas Paulius II: „Kai žvelgiame į visoje žemėje išplitusią žmonijos šeimą, mus sukrečia nerimą keliantis neaprėpiamo masto faktas: iš vienos pusės gausūs gamtos ištekliai lieka nepanaudoti, o iš kitos pusės egzistuoja minios bedarbių ir pusiau bedarbių, milžiniškos aibės badaujančių. Tas faktas be jokios abejonės parodo, kad darbo organizavimas ir aprūpinimas darbu smarkiai šlubuoja“.

Iš tiesų, kažkas smarkiai šlubuoja, - pakartojo popiežius Pranciškus. Bedarbystė sparčiai plinta ir Vakarų šalyse, plėsdama į skurdą patekusių žmonių ratą. Nedarbas ne tik pastumia žmogų į materialinį skurdą, bet atimdamas iš jo galimybę užsidirbti duonos, tuo pačiu kėsinas ir į jo orumą. Reikia daugiau solidarumo, į kurį ekonomikos sferoje kreivai žiūrima. Solidarumui reikia sugrąžinti socialinį vertingumą. Solidarumas – tai ne socialinė išmalda, bet vertybė, kuri turi būti rimtai pripažįstama.

Savo kalboje Popiežius pakartojo, kad dabartinė krizė nėra tik ekonomikos ir finansų krizė, bet jos šaknys etinės ir antropologinės. Tarnavimas valdžios, pelno ir pinigų stabams, žmogaus asmens nevertinimas, tapo norma priimant visuomenės gyvenimui lemtingus sprendimus. Užmiršome ir vis dar nenori prisiminti, kad aukščiau pelno ir rinkos logikos turi būti žmogus, kad visa sistema turi tarnauti žmogui ir asmens orumui, turi jam sukurti galimybes oriai gyventi ir savo darbu prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. (Vatikano radijas)