Popiežiaus Pranciškaus homilija. Sekminės Jeruzalėje yra pradžia, kuri tęsiasi (+video)
Sekminių iškilmės liturgija yra didinga malda, kuria Bažnyčia su Jėzumi kreipiasi
į Tėvą, idant atnaujintų Šventosios Dvasios siuntimą. Kiekvienas mūsų, kiekviena grupė,
kiekvienas judėjimas, Bažnyčios darnoje kreipiasi į Tėvą prašydami šios malonės, -
sakė popiežius Pranciškus Šv. Petro aikštėje aukotų Sekminių sekmadienio Mišių homilijoje.
Sekminės yra malonės įvykis, kuris pripildė Jeruzalės namų valgomąjį, kad
pasklistų po visą pasaulį. Tačiau kas įvyko tą mums jau tolimą dieną, kuri vis dėl
to yra tokia artima, kad taip giliai paveikia mūsų širdis? Į tai atsako Apaštalų darbų
pasakojimas (2, 1-11), kurį apžvelgė Šventasis Tėvas. Sekminių dieną apaštalams susirinkus
drauge į namų valgomąjį pasigirdo staigus ūžesys iš dangaus, tarsi pūstų smarkus vėjas,
pripildęs būstą, po to ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno
apaštalo. Ūžesys ir liepsnos liežuviai yra tikslūs ir konkretūs ženklai, palietę apaštalus
ne tik išoriškai, tačiau vidujai: protą ir širdį. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios,
kuri atpalaidavo nuginkluojantį dinamizmą, kurio pasekmės buvo staigmena: jie pradėjo
„kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“. Atsiveria mums neregėtas
scenarijus: subėgo daugybė žmonių, didžiai nustebusių, nes kiekvienas girdėjo savo
kalba apaštalus kalbant. Visi išgyveno kažką nauja, niekad nebūto: „Juos girdime kalbančius
mūsų kalbomis“. Tačiau apie ką jiems kalbėjo apaštalai? „Apie nuostabius Dievo darbus“.
Popiežius, pagal Apaštalų darbų pasakojimą apie Sekminių įvykį, išskyrė tris
žodžius, būdingus Šventosios Dvasios veiksmams: naujumas, darna, misija.
Naujumas.
Išganymo istorijoje apsireiškęs Dievas yra naujovės nešėjas. Dievas visuomet yra novatorius,
Jis visa keičia ir prašo iki galo pasitikėti Juo. Nojus pasistatydina visų išjuokiamą
arką, tačiau išsigelbsti; Abraomas apleidžia gimtinę teturėdamas pažadą; Mozė susikerta
su faraono galia, tačiau išvaduoja tautą iš nelaisvės; Apaštalai, baikštūs ir užsidarę
namų valgomajame, išeina drąsiai skelbdami Evangeliją. Naujovė svarbi ne vardan naujovės,
naujo siekimo vien tam, kad įveiktume nuobodulį, kaip kad dažnai būna mūsų laikais.
Naujumas, kurį Dievas įneša į mūsų gyvenimus, yra tai, kas iš tikrųjų įvyksta, tai
kas padovanoja tikrąjį džiaugsmą, tikrąją ramybę, nes Dievas mus myli ir tetrokšta
mūsų gerovės. Tad klauskime savęs: ar esu atviras „Dievo staigmenoms“? Ar liekam baikštūs,
užsisklendę Šventosios Dvasios naujovei? Drįstame žengti naujaisiais keliais, kuriuos
Dievo naujovė mums siūlo ar ginamės: užsidarę praeinančiose struktūrose, kurios nebeįstengia
būti svetingomis? Būtų gerai, jei per visą dieną keltume šiuos klausimus, - kvietė
popiežius Pranciškus ir tęsė:
Darna. Šventoji Dvasia kuria Bažnyčios darną.
Jei leidžiamės būti vedami Šventosios Dvasios, turtingumas, įvairovė, skirtingumas
niekuomet nevirsta konfliktu, nes Ji kviečia įvairovę išgyventi Bažnyčios bendrystėje.
Žengimas kartu su Bažnyčia, vedama jos ganytojų, turinčių ypatingą charizmą ir tarnystę,
yra Šventosios Dvasios veikimo ženklas. Bažnytiškumas yra pagrindinis bruožas kiekvienam
krikščioniui, kiekvienai bendruomenei, kiekvienam judėjimui. Bažnyčia man atneša Kristų
ir mane veda į Kristų. Paraleliniai ėjimai yra labai pavojingi! Kai žengimas nuveda
už doktrinos ir bažnytinės bendruomenės, nebesame vienybėje su Jėzaus Kristaus Dievu.
Tad klauskime savęs: ar esu atviras Šventosios Dvasios darnai atsisakydamas išskirtinumo?
Ar leidžiu, kad Ji vadovautų mano gyvenimui Bažnyčioje ir su Bažnyčia?
Misija.
Šventoji Dvasia yra misijų siela. Tai, kas įvyko Jeruzalėje prieš du tūkstantmečius
yra netolimas įvykis; tai įvykis, kuris mus pasiveja, kuris tampa gyva patirtimi kiekvieno
mūsų gyvenime. Sekminės Jeruzalės namų valgomajame yra pradžia, kuri prasitęsia. Šventoji
Dvasia yra puikiausia prisikėlusio Kristaus dovana savo apaštalams, tačiau Jis nori,
kad ji pasiektų visus. Šventoji Dvasia yra Guodėja, Ji duoda drąsos žengti pasaulio
keliais ir skelbti Evangeliją. Šventoji Dvasia leidžia pamatyti horizontą ir nueiti
iki egzistencinių pakraščių, kad būtų skelbiamas Jėzaus Kristaus gyvenimas. Klauskime
savęs ar esame linkę užsidaryti savyje, savo grupėje, ar leidžiame, kad Šventoji Dvasia
mus atvertų misijai? Šiandien įsimąstykime į šiuos tris žodžius: naujumas, darna,
misija.
Prieš Vidudienio maldą popiežius Pranciškus padėkojo skaitlingiems
Tikėjimo šventės, prasidėjusios Sekminių išvakarėse ir pasiekusios kulminaciją Eucharistijos
šventime sekmadienio rytą dalyviams. Atsinaujinusios Sekminės pavertė Šv. Petro aikštę
„Sekminių valgomuoju kambariu“ po atviru dangumi, - sakė popiežius, - iš naujo patyrėme
gimdančią Bažnyčią, „vieningoje maldoje su Jėzaus motina Marija (Apd 1, 14). Popiežius
padrąsino visus maldininkus, bažnytinių sąjūdžių ir judėjimų atstovus, ypač atkeliavusiuosius
į Romą iš viso pasaulio, būti Bažnyčios malone ir turtu: Visuomet skleiskite Evangelijos
jėgą! Nebijokite! Visuomet su džiaugsmu ir aistra puoselėkite Bažnyčios bendrystę!
Prisikėlęs Viešpats visuomet tebūna su Jumis, Dievo Motina telaimina jus! Broliai
seserys, dėkoju jums už meilę Bažnyčiai! Laimingo sekmadienio, gražios šventės, gerų
pietų!
Po Mišių ir Vidudienio maldos Šventais Tėvas dar ilgai sveikinosi su
Sekminių šventės dalyviais, nesitenkino apvažiuodamas atvirame džipe Šv. Petro aikštę;
buvo išvažiavęs iš Vatikano vos ne iki pat Via della Conciliazione galo, sveikindamas
ir laimindamas džiūgaujančią žmonių minią, iš kurios buvo galima išgirsti tikinčiųjų
skanduojamą ne popiežiaus, o Jėzaus vardą. (Vatikano radijas)