Sekminių sekmadienis

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19-23)

DVASIOS DVELKIMAS

Net sunku patikėti, kad nuo Velykų jau praėjo penkiasdešimt dienų! Tiek įvairios šventės bažnyčioje ir parapijos gyvenime, tiek vienas kitą vejantys kasdienio gyvenimo reikalai padarė, kad velykinis laikas praskriejo, tarsi ant sparnų. Tai buvo metas, kai galėjome susitikti su įvairias žmonėmis, drauge atėjusiais minėti Viešpaties prisikėlimo. Mūsų susitikti draugai dalijosi su mumis savo džiaugsmais ir vargais, klausė patarimo, kaip reiktų pasielgti vienu ar kitu momentu…

Vis tiktai reiktų pripažinti, kad žmonės jaučiasi artimesni vieni kitiems, išgyvendami tą patį džiaugsmą, tad tikrai reikia manyti, kad tos penkiasdešimt dienų kiekvienam iš mūsų buvo proga per kitus žmones asmeniškai susitikti ir su Prisikėlusiuoju.

Šiandien švenčiamos Sekminės nėra nei Jėzaus, nei pirmųjų krikščionių išradimas. Tai sena žydų šventė, kai izraelitai minėdavo dieną, kuomet išrinktoji tauta ant Sinajaus kalno iš Dievo gavo dešimt įsakymų. Remiantis Šventajame Rašte randamomis užuominomis buvo laikoma, kad Dievas savo įsakymus davė, praėjus penkiasdešimčiai dienų po žydų tautos išvedimo iš Egipto, kaip jie patys sakydavo, „išvadavimo iš nelaisvės namų“. Taip ir mes, praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, švenčiame svarbiausią Dievo dovaną, susijusią su Jo duotu Įstatymu: Šventąją Dvasią.

Paprastai, prabilus apie Šventąją Dvasią, niekas iki galo visko aiškiai negalime suprasti… Šia proga būtų verta priminti, kad Šventoji Dvasia nėra daiktas ar reiškinys, bet asmuo, buvimas. Įsivaizduoju, kad ne vienas iš mūsų gali bandyti atgaivinti atmintyje katekizmo teiginius, kurių mokėsi, priimdamas Sutvirtinimo sakramentą, kad bent kiek prisimintų, kas yra toji slėpininga Šventoji Dvasia…

Sakyčiau, kad jeigu kuris ir turime susikūrę apie tai vienokią ar kitokią teoriją ir įsivaizduojame, jog žinome, ar bent numanome, kas yra Šventoji Dvasia, visa tai vertėtų pasilaikyti sau. Taip yra todėl, kad Šventoji Dvasia atpažįstama ne tiek pagal tai, ką vienas ar kitas išmintingas teologas yra apie Ją pasakęs, bet iš savo veikimo žmonių gyvenime.

Jei koks Šventojo Rašto Žodis, Šventųjų Mišių metu išgirsta malda, mąstymo metu girdėtos mintys palietė mūsų širdį, nereikia nė abejoti: čia veikė Šventoji Dvasia.

Jei netikėtas susitikimas su brangiu žmogumi nuskaidrino visą pilką savaitę, aišku, kad čia prisilietė Šventoji Dvasia.

Jei žmogų po ilgo dvasinio letargo periodo, užpūsta troškimas stoti Viešpaties akivaizdoje ir melsti atleidimo už nuodėmes, tai dar nėra priežastis šokinėti iš džiaugsmo, gėrintis savo pačių įsivaizduotu dvasingumo prabudimu. Viską reikia priimti ramiai: kelią į susitaikymą nušvietė Šventoji Dvasia.

Jei atrandame savyje anksčiau nepatirtos drąsos padaryti ryžtingą sprendimą, sutvarkyti pašlijusius santykius, kurie verčia kentėti mus ir kitus žmones, atverti širdį nelauktam atleidimui, nė neabejokime: mūsų širdyje veikia Šventoji Dvasia.

Regėdami šį veikimą, mes pagrįstai vadiname Šventąją Dvasią savo tikėjimo Gaivintoja. Be jos mūsų dvasinis gyvenimas dažnai atrodo gerokai senstelėjęs, parūdijęs ir padengtas pelėsiais. Šventoji Dvasia švelniai, dažnai ir nepastebimai, prisideda, gaivindama mūsų tikėjimą, išlaisvindama jį iš baimės gniaužtų, atverdama mūsų širdis Dievo meilei. Tik per Šventąją Dvasią pašalinamos visos biurokratinės apnašos, darančios tikėjimą nuobodžiu privalomu dalyku, kuris, daugelio nuomone, atima gyvenimo džiaugsmą.

Mums tereikia tik trupinėlio drąsos! Pakelkime bures ir leiskime vedami Dvasios dvelkimo. Ji yra „gyvybės davėjas“, Ji „išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties įstatymo“, Ji leis kiekvienam mūsų kasdien patirti tikrojo tikėjimo į prisikėlusį Kristų naujumą ir grožį… (Mons. Adolfas Grušas)