Pranciškus apie Caritas veiklą: atkurti Bažnyčios motinišką švelnumą.
Kaip suprasti Bažnyčios labdarą, jos artimo meilės darbus, tikinčiųjų vykdomus be
jokio atlyginimo ar užmokesčio? Apie tai ketvirtadienį mintimis pasidalijo popiežius
Pranciškus susitikime su Caritas Internationalis vadovais ir nariais. Organizacijos
vykdomasis komitetas šiomis dienomis Romoje susirinkęs į metinį posėdį, kuriame aptarinėjami
klausimai susiję su Bažnyčios ir katalikiškų organizacijų labdaros koordinavimu visame
pasaulyje. Šventasis Tėvas, po Caritas Internationalis pirmininko kard. Oscaro Rodriguezo
Maradiagos įvadinio žodžio, aptarė Caritas pašaukimą, o paskui atsakė į susirinkusiųjų
klausimus.
Caritas Internationalis yra esminė Bažnyčios dalis, - sakė popiežius.
Caritas yra Bažnyčios institucija liudijanti artimo meilę, nes be artimo meilės nėra
Bažnyčios, be Caritas Bažnyčia neegzistuoja. Caritas organizacijos vykdomi darbai
turi dvi dimensijas: socialinių veiksmų plačiąja prasme ir mistinę dimensiją, t.y.
vietą pačioje Bažnyčios širdyje.
Šventasis Tėvas priminė Evangelijos pasakojimą
apie tai kaip didžiulė minia buvo pasotinta tik keliais duonos kepalais ir keliomis
žuvimis. Tačiau netiesa, kad pasidaugino duona ir žuvis. Jos paprasčiausiai nesibaigė,
panašiai kaip nesibaigė našlės miltai ir aliejus. Kai sakoma „pasidaugino“, - sakė
popiežius, gali susidaryti įspūdis, jog buvo panaudota kokia nors magija. Tačiau Dievo
didybė ir meilė, kurią jis įdėjo į mūsų širdis, yra tokia, jog tai, ką turime nesibaigia
niekada.
Popiežius atsakė į klausimą apie labai sunkią krizę pasaulyje, kuri
nėra tik ekonominė, arba vien kultūrinė, arba tikėjimo krizė. Dabartinėje krizėje
nuo nestabilumo kenčia pats žmogus. Šiandien pavojuje pats žmogaus asmuo. Tai yra
į pavojų papuolęs Kristaus kūnas, nes mums, krikščionims, visas žmogus, ypač kai jis
marginalizuojamas, arba kai serga, yra Kristaus kūnas. Pirmasis Caritas uždavinys
ir yra suvokti šią tiesą, - tvirtino popiežius.
Pranciškus prisiminė pavyzdį
iš hebrajų biblijos skaitinių viduramžių kronikos, kurioje paaiškinamas Babelio bokšto
statymas: ypač svarbu buvo atidumas gaminant geras plytas, tačiau ilgainiui jos tapo
svarbesnės už pačius statytojus. Pasak popiežiaus, šis pasakojimas liudija tai, kas
dabar vyksta: nelygybė finansinėse investicijose, kai tarptautinių viršūnių susitikimų
akivaizdoje žmonės miršta badu. Mūsų civilizacija susipainiojo. Užuot dauginusi kūriniją,
idant žmogus būtų laimingesnis ir kuo labiau panašus į Dievo paveikslą, nes tokį gavome
siuntimą – dauginti kūriniją - įsigaliojo „vartojimo ir išmetimo“ kultūra; tai, kas
nenaudinga išmetam į sąšlavyną: vaikai, nedeklaruojamos eutanazijos pasmerkti seneliai
ir labiausiai marginalizuojami žmonės, - sakė popiežius.
Badaujančius reikia
pamaitinti, sužeistuosius - gydyti. Šis rūpestis ir yra motinos Bažnyčios paglostymas,
meilumas ir švelnumas, tarsi motinos vaikams. Nukrypimai Bažnyčioje prasidėjo būtent
tuomet, kai Ji pamiršo meilę ir švelnumą. Reikia susigražinti iš Bažnyčios gyvenimo
išnykusią švelnumo sąvoką, švelnumo dvasingumą, kuris yra karitatyvinės veiklos dvasingumas.
Pernelyg rimtai susirūpindami pastoracija praradome Bažnyčios motiniškumo sąvoką.
Bažnyčia iš esmės yra Motina! Todėl svarbu, kad Caritas organizacija savo veikloje
atkurtų Bažnyčios švelnumą.
Karitatyvinė veikla reikalauja didelių lėšų, tad
gal Bažnyčiai turėtų parduoti turtus, kad pamaitintų vargšus, - sakė popiežius kreipdamas
dėmesį į šv. Jono Auksaburnio pamokymą „Puošiate Bažnyčią, o ne Kristaus kūną, kuris
alksta!“.
Viena vertus, reikia eiti į egzistencinius pakraščius, gelbėti žmones,
jiems padėti, kita vertus į Bažnyčios gyvenimą reikia įnešti motiniško švelnumo. Tai
vertybė, kurios Motina Bažnyčia neturėtų prarasti.
Šventasis Tėvas prisiminė
viso pasaulio pabėgėlių išgyvenamas kančias, paminėjo ypač nuo Sirijos karo pabėgusius
apie milijoną žmonių, taip naujųjų laikų vergus, beteisiais paverstus žmones. Svarbu,
kad Bažnyčia užtartų visose šiose situacijose ir kad tai darydama liudytų ypatingą
artumą ir švelnumą. (Vatikano radijas)