Belgijoje pristatyta antroji ataskaita apie lytinį išnaudojimą katalikiškoje aplinkoje

Belgijos katalikų vyskupų konferencijos interneto portale paskelbta antroji ataskaita apie lytinį nepilnamečių išnaudojimą per pastaruosius keletą dešimtmečių Belgijoje, katalikiškoje aplinkoje, už kurį atsakingi kunigai, vienuoliai, pasauliečiai.

Pirmoji ataskaita buvo paskelbta šių metų kovo mėnesį. Čia reikia pabrėžti, kad pradėjus tirti lytinius nusikaltimus bažnytinėje aplinkoje Belgijoje, aukos galėjo kreiptis į dvi institucijas. Pirma, į Arbitražo centrą, kuris buvo įsteigtas su šalies Parlamento iniciatyva, bendradarbiaujant su katalikų Bažnyčia. Antra, į pačios katalikų Bažnyčios Belgijoje ir vienuolijų įsteigtus dešimt išklausymo centrų bei vieną nacionalinį centrą. Jei pirmoji ataskaita lietė Arbitražo centre užregistruotus 621 skundą, tai dabar, gegužės 15-ąją, paskelbta ataskaita apie bažnytinių centrų sukauptus duomenis.

Iš viso 2012 metais šie centrai priėmė 307 skundus. Didžioji dalis, 84 procentai, skundų kalba apie 1950-1980 metų laikotarpio įvykius. Atitinkamai aukų amžius šiandien yra keturiasdešimt metų ir daugiau. Nuo 1980 metų lytinio išnaudojimo ir tokio tipo nusikaltimų kreivė staigiai krito. Tai sutampa su panašių tyrimų Airijoje, Vokietijoje ir JAV duomenimis, rodančiais, kad lytinis išnaudojimas buvo ne vien pavienių asmenų prasižengimas, bet ir tam tikro socialinio reiškinio, turinčio ribas laike, dalis.

Trys ketvirtadaliai aukų yra vyriškos lyties. Nusikaltimų kontekstas dažniausiai buvo mokyklinės ir parapijinės veiklos. Lytinio išnaudojimo atvejai yra suskirstyti į keturias kategorijas pagal sunkumą. Daugiausia lytinio išnaudojimo atvejų priklauso pirmoms dviems kategorijoms, kurios apibūdinamos kaip „pasikėsinimas į skaistumą“. Apie penki procentai atvejų priklauso ketvirtajai kategorijai, kuri apima sunkius prievartavimo ir lytinio išnaudojimo atvejus.

Bažnyčios Belgijoje centrai taip pat turėjo įgaliojimą imtis priemonių ir veiksmų, kurie padėtų aukai ir nors dalinai ištaisytų jos išgyventą dramą. Aukos dažniausiai norėjo ir siekė trijų dalykų: pirma, susitaikyti su institucija, kuriai išnaudotojas, dažnu atveju šiandien jau miręs, priklausė išnaudojimo metu; antra, pokalbio, kuris būtų pripažinimas, kad auka iš tiesų patyrė išnaudojimo dramą; trečia, pokalbio su išnaudotojo vyresniuoju.

Daliai aukų buvo ar bus išmokėtos piniginės kompensacijos, nors, kaip pažymima ataskaitoje, piniginė kompensacija, rodos, nėra lemiantis motyvas, dėl kurio žmonės kreipėsi į išklausymo centrus.

Didelė ataskaitos dalis yra skirta požiūriui į lytinio išnaudojimo nusikaltimus išreikšti ir pristatymui veiksmų, kurių ėmėsi katalikų Bažnyčia Belgijoje.

Pirmiausia pabrėžiama, kad reikia toliau tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje, kuri yra platesnis lytinių išnaudojimo atvejų kontekstas, įsisąmoninti tokių nusikaltimų sunkumą ir pasekmes. Ilgą laiką aukos liko be išklausymo ir supratimo, o išnaudotojai buvo palikti ramybėje. Kolektyvinis nutylėjimas ir aplinkybių užglaistymas dar labiau žeidė aukas. Tam reikia priešpastatyti skaidrumą, tiesą, pripažinimą, skriaudos atitaisymą.

Šiuo tikslu buvo įvardintos šešios elgesio taisyklės. Pirma, visada būti aukos pusėje. Antra, sulaužyti tylą. Trečia, pripažinti ir taisyti skriaudą. Ketvirta, gerbti pačios aukos įvardytą skriaudos atitaisymo būdą. Penkta, elgtis vienodai su išnaudotojais. Šešta, imtis prevencijos priemonių.

Kalbant apie veiksmus, kaip minėta, buvo įkurta dešimt išklausymo ir informacijos centrų. Lytinio išnaudojimo aukai suteikiama įvairi pagalba: nuo susitaikymo organizavimo iki pagalbos kreipiantis į teisėsaugos institucijas. (Vatikano radijas)