Socialiniai tinklai – gyvybinė erdvė, kurioje Bažnyčia turi gyventi

Praėjusį sekmadienį buvo paminėta Pasaulinė socialinių komunikacijos priemonių diena, kuriai popiežius Benediktas buvo parinkęs temą apie virtualius socialinius tinklus, savo žinioje pats pateikęs keletą apmąstymų šia tema.

Popiežiaus žinią ir tai, koks turėtų būti Bažnyčios žvilgsnis į socialinius tinklus, komentuoja kun. Domenico Pompili, Italijos vyskupų konferencijos Socialinių komunikacijų biuro vadovas.

Pasak jo, Benedikto XVI žinioje apie virtualius socialinius tinklus įvardintas iš tiesų reikšmingas poslinkis: socialiniai tinklai nėra vien tik vieta, kurioje ateinama ieškoti informacijos, ieškoti sau naudos. Tai gyvybinė erdvė, kurioje gyvena asmenys ir vysto savo santykius. Tai visuomenės audinio dalis. Socialiniai tinklai tam tikra prasme atstato tuos santykius ir ryšius, kurie kitaip mūsų visuomenėje silpnėja ir suyra. Daugelis įžengia į socialinius tinklus būtent su ketinimu atkurti ir sustiprinti tarpusavio ryšius.

Ir todėl Bažnyčia negali likti abejinga šiai gyvybinei aplinkai, ji priima šią aplinką, kaip iliustruoja popiežiaus Pranciškaus dažnos žinutės „Twitter“ socialiniame tinkle, kurias seka per šešis milijonus asmenų.

Reikia gerai suprasti, pasak kun. Pompili, ką reiškia, kokius poreikius ir klausimus kelia nepaprastas socialinių tinklų bumas. Keičiasi ne tik mūsų būdas dirbti ir mąstyti, bet taip pat užmegzti santykius ir juos maitinti. Svarbu apmąstyti šią virtualią teritoriją, kuri užima centrinę vietą dideliam skaičiui žmonių, ypač jaunimui.

Popiežiaus žinioje, toliau komentavo Domenico Pompili, yra kvietimas ne tik suprasti virtualią erdvę ir jos kalbą, bet ir ją apgyvendinti, nesibaiminant jos, sąmoningai ir kritiškai. Apgyvendinti nereiškia, viena vertus, naivaus noro užvaldyti ir kontroliuoti virtualią erdvę, kita vertus, nereiškia pasiduoti laikinoms madoms. Paprasčiausiai Bažnyčia siekia išmokti kalbėti įvairiomis kalbomis, kad galėtų kalbėtis su tais, kurie jas naudoja. Bažnyčia neturi apgailėti praėjusių laikų ir kalbų, nes tai reikštų, kad jos Žinia nėra visiems laikams. Priešingai, Evangelijos jėga yra sugebėjime įsikūnyti į kiekvieną kultūrą, nebūnant jos nusavinta, tačiau ją atveriant naujiems horizontams. Bažnyčia nebijo savo Žinios permąstymo ir perpasakojimo. Ji taip pat žino, kad šios epochos ateis kita. (Vatikano radijas)