Šventieji Antanas Primaldas ir 800 Otranto kankinių

Šventaisiais paskelbtų Antano Primaldo ir 800 Otranto kankinių istorija yra susijusi su neramia XV amžiaus istorija. 1453 metais musulmoniškosios Osmanų imperijos sultonas Mehmetas II prisidėjo prie esminio istorinio lūžio, užimdamas senąją krikščioniškąją rytinės Romos imperijos sostinę Konstantinopolį. Kaip pasakoja istoriniai šaltiniai, šis sultonas, nusipelnęs „Užkariautojo“ titulo, savo žvilgsnį nukreipė į įvairias Europos teritorijas, tradiciškai krikščioniškas, siekdamas toliau plėsti savo imperijos teritoriją ir skleisti islamą.

Tokiu būdu pietų Italijos krantus 1480 metų vasarą pasiekė vienas iš sultono Mehmeto II generolų Pasha Ahmet. Osmanų kariuomenė buvo išdidžiai pareiškusi, kad po Konstantinopolio užkariavimo, pasieks ir Romą. Vis tik užkariavimo planai nesiklostė sklandžiai. Pasha Ahmeto vadovaujama kariuomenė pirmiausia bandė užkariauti Rodo salą, tačiau ją gynę Šv. Jono Ordino riteriai atsilaikė. Tada buvo nusitaikyta į pietų Italijos Brindisi miestą. Šį kartą šiems planams sutrukdė dideli vėjai. Tad Osmanų kariuomenės laivynas, sudarytas iš 150 didesnių ir mažesnių laivų ir maždaug 18 000 karių, atsidūrė keliomis dešimtimis kilometrų žemiau į pietus, šalia Otranto miesto. Taip jau susiklostė, kad iš šio uosto XI amžiuje į Šventąją Žemę pajudėjo 12 000 krikščionių kariuomenė, dalyvavusi pirmajame Kryžiaus žygyje.

Tačiau XV amžiuje miestą, nors ir gerai įtvirtintą, saugojo tik, palyginus su Osmanų kariuomene, nedidelis garnizonas. Apsupties kronikos pasakoja apie gynėjų ryžtą ir drąsą: jie atsisakė pasiduoti, o du jiems vadovavę kapitonai Osmanų akivaizdoje išmetė miesto vartų raktus į jūrą.

Dvylika dienų Otranto gynybinės sienos buvo bombarduojamos ir atakuojamos, kol galiausiai buvo pralaužtos. Įsiveržę Osmanų kariai žudė visus likusius ir nespėjusius pasitraukti vyrus, krito daug moterų ir vaikų. Miesto arkivyskupas buvo nužudytas savo katedroje. Tačiau apie 800 vaikinų ir vyrų buvo sučiupti gyvi. Keletas, turėjusių turto, išpirko savo gyvybes.

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, deja, gyventojų išžudymas karo metu, siekiant atkeršyti už atkaklią gynybą ar įbauginti kitus miestus, nebuvo išskirtinis įvykis. Tačiau generolas Pasha Ahmet savo belaisviams pasiūlė gyvybę ir geras gyvenimo sąlygas, jei tik jie atsivers į islamą, kaip kad padarė vienas iš kunigų, vardu Jonas.

Tada, savo kronikoje pasakoja Antonio de Ferraris, italų humanistas ir įvykių amžininkas, gyvenęs įvairiuose pietų Italijos miestuose, pakilo vienas pagyvenęs amatininkas, vardu Antanas (Antonio), ir kreipėsi į savo likimo draugus sakydamas:

„Mano broliai, iki šiol mes kovojome gindami tėvynę, saugodami savo ir savo žemiškų valdovų gyvybes, tačiau dabar yra laikas kovoti už savo sielų išgelbėjimą, už Viešpatį, kuris mirė už mus ant Kryžiaus, tad tinka, kad ir mes mirtume už jį, išlikdami tvirti tikėjime ir su šia laikina mirtimi laimėtume amžinąjį gyvenimą bei kankinio karūną“.

Pasak kronisto, visi belaisviai ėmė pritarančiai šaukti ir drąsiai, su malda pasitiko mirties bausmę, kurią supykęs Osmanų generolas tučtuojau paskyrė. Jų buvo 813. Pirmasis nuo kirvio ašmenų krito amatininkas Antanas, kurį vėliau pradėta vadinti „ Antonio Primaldo“, su antruoju žodžiu nusakant būtent jo pirmumą kankinystėje.

Užsitęsusi Otranto apsuptis leido Neapolio karalystei suburti kariuomenę, kuri sustabdė tolesnį musulmonų skverbimąsi link Italijos centro. Dar po metų, kai mirė sultonas Mehmetas II ir jo buvę generolai pradėjo kovą dėl valdžios, ekspansijos planai buvo primiršti, kariuomenės pasuko kitomis kryptimis. Tačiau Otranto krikščionių drąsa, kankinystė ir pasitikėjimas Dievu nebuvo pamiršti. Pripažįstant juos šventaisiais, Bažnyčia jų pavyzdį paskelbė visuotiniu. (Vatikano radijas)