Palaimintasis Jonas Paulius II ir Lietuva. Kard. S. Dziwiszo kalba spaudos konferencijoje
Kaune.
Labai džiaugiuosi, turėdamas galimybę antrą kartą apsilankyti Lietuvoje ir pirmą kartą
viešai prabilti taip man brangioje jūsų žemėje. Mano atmintyje įrašytos visos tarptautinės
apaštališkosios Jono Pauliaus II kelionės, nes jose betarpiškai ir artimai dalyvavau
kaip asmeninis Šventojo Tėvo sekretorius. Vis dėlto mano širdžiai ypatingai artimi
palaimintojo popiežiaus vizito Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1993 metais prisiminimai.
Tada
mūsų akivaizdoje įvyko tikras stebuklas. Įvyko tai, kas dar prieš keletą metų atrodė
neįtikėtina, suvokiant imperijos, vadintos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjunga,
politinę svarbą ir karinę galią. Dar kartą paaiškėjo, kad Dievas yra istorijos Viešpats
ir Jis savo rankoje laiko žmonių likimus. Tai Dievas priminė likimą pavergtų tautų,
iš kurių per ištisus dešimtmečius buvo atimta teisė į apsisprendimą, į nepriklausomybę,
į laisvę. Tai Dievas priminė likimą žmogaus, pasmerkto gyventi bedieviškoje ir totalitarinėje
komunistinėje santvarkoje, iš kurio buvo atimta teisė į laisvę, taip pat – ir į religijos
laisvę.
Jonas Paulius II nepaprastai džiaugėsi, galėdamas atsistoti ant jūsų
žemės. Išsipildė vienas iš pačių karščiausių troškimų jo ganytojiškosios širdies,
– joje buvo vietos visoms tautoms, kultūroms, kalboms, ypač tautoms, iš kurių buvo
atimtos elementariausios teisės. Dievas išklausė savo tarno ir savo Tautos ganytojo
maldas.
Lietuva Karolio Wojtyłos širdžiai buvo artima jau nuo jaunystės. Pasiklausykime,
ką sakė jis pats. Štai kaip jis prieš dvidešimt metų rugsėjo 5 dieną kalbėjo Lietuvos
sostinėje: „Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima
tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje.
Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe. Bent jau esmine
jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau noriu labai karštai
padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė. <…> Dievas rašo savo
tiesas, savo Apvaizdos ir išganymo ketinimus. Rašo kiekvieno žmogaus gyvenime. Rašo
ir tautų istorijoje. Ir čia sunku to nepastebėti. Tai darosi ypač akivaizdu, byloja
per visa, kas buvo ir kas yra. Supratau tai, ką tiek metų ir dešimtmečių nešiojau
savyje.“
Išvykęs iš gimtųjų Vadovicų Karolis Wojtyła iki savo išrinkimo Romos
Vyskupu savo gyvenimą susiejo su Krokuva. Karališkasis miestas visuomet išlaikė glaudžius
ryšius su Lietuva ir taip buvo ištisus amžius. Šios tikrovės simbolis yra šventasis
karalaitis Kazimieras, išauklėtas Vavelio pilyje, vienijantis lietuvių ir lenkų tautas.
Prie to pridėkime, kad seniausias Lenkijos universitetas nešioja Jogailos vardą. Karolis
Wojtyła taip pat buvo Jogailos universiteto studentu. Jis alsavo to miesto atmosfera
ir buvo labai palankiai nusiteikęs broliškos lietuvių tautos, Vilniaus bei Kauno atžvilgiu.
Kaip kiekvienas lenkas, jis kartojo Adomo Mickevičiaus žodžius: „Tėvyne Lietuva, mielesnė
už sveikatą…“
Jau būdamas arkivyskupas ir kardinolas Karolis Wojtyła aktyviai
domėjosi Bažnyčios likimu sovietinėse respublikose. Jį pasiekdavo liudijimai apie
didvyrišką vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų, kenčiančių už tikėjimą ir Kristų, laikyseną.
Vienas iš Krokuvos arkivyskupijos kunigų, Dievo Tarnas kunigas Władysław Bukowiński
darbavosi Kazachstane ir su mumis palaikė nuolatinius ryšius. Krokuvos metropolitą
pasiekdavo taip pat ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – nepaprastas tos epochos
ir Bažnyčios likimo jūsų žemėje liudijimas. Argi tada kardinolas Krokuvos metropolitas
galėjo pamanyti, kad praėjus eilei metų, jau kaip popiežius, Kauno vyskupu augziliaru
paskirs drąsų „Kronikos“ pradininką ir redaktorių tėvą Sigitą Tamkevičių, ištikimą
šventojo Ignaco Lojolos sūnų? Tam paskyrimui Šventasis Tėvas tada parinko gegužės
8 dieną, Šventojo Stanislovo, Krokuvos vyskupo ir kankinio, iškilmę. Praėjus penkeriems
metams, o būtent 1996 metų gegužės 4 dieną, Jonas Paulius II vyskupą Tamkevičių paskyrė
Kauno arkivyskupu metropolitu. Tai reiškia, kad šiandien yra to paskyrimo metinės…
Jūsų Ekscelencija, jums patys geriausi linkėjimai!
Nuo 1978 metų spalio 16
dienos Krokuvos kardinolas atsisėdo į apaštalo Petro Sostą kaip Jonas Paulius II.
Į Romą jis atvyko, tariant jo paties žodžiais – „iš tolimo krašto“. Fiziškai jis nutolo
nuo Lenkijos ir Krokuvos, tačiau į šventojo Petro tarnystę atsinešė Bažnyčios, kovojančios
su nežmoniškos ir totalitarinės diktatūros sistema savo tėvynėje ir kituose Vidurio
Europos kraštuose, tarp jų – ir Lietuvoje, patirtį. Naujasis popiežius buvo įsitikinęs,
kad mūsų šalių ir pasaulio ateities neįmanoma sieti su marksizmu, nes toje materialistinėje
filosofijoje ir ideologijoje slypėjo esminė „antropologinė klaida“. Pašalinant Dievą
iš žmogaus gyvenimo ir pasaulio istorijos koncepcijos, žmogus buvo atplėšiamas nuo
savo šaknų ir ištakų, iš jo buvo atimamas pagrindas ir būties prasmė.
Lietuva
visuomet buvo Jono Pauliaus II maldoje ir širdyje. Popiežius galvojo apie Lietuvą
ir meldėsi už ją visuomet, kai nusileisdavo į Vatikano požemius ir žvelgdavo į Aušros
Dievo Motinos paveikslą. Paveikslas Tos, kuri „šviečia Aušros Vartuose“, jam primindavo
lietuvių tautos likimą ir kančią.
1987 metais minėjome Lietuvos 600 metų Krikšto
jubiliejų. Kaip žinome, ta proga Jonas Paulius II paskelbė Lietuvos vyskupams skirtą
apaštališkąjį laišką Sescentesima anniversaria. Jame jis nurodė to įvykio reikšmę
Lietuvos istorijai. Štai ką jis rašė:
„Krikštas jūsų tautą įjungė į didžiąją
krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, į tą krikščioniją, kuri nulėmė šio žemyno likimą,
kuri sudaro patį brangiausią bendrą paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai,
ugdyti pažangai ir tikrajai laisvei. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į tą kultūrinio persiformavimo
srovę, kuri prasidėjo to amžiaus Europoje, į kultūrinę srovę, kuri buvo persunkta
krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiams, kurie iš tikėjimo
sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos
istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams.“
Jonas Paulius
II šiame laiške parašė ir žodžius, kuriuos 1987 metais buvo galima vienareikšmiškai
skaityti tragiškos Bažnyčios situacijos Lietuvoje ir kitose sovietinėse respublikose
kontekste: „Nenorėčiau praeiti tylomis pro tuos gausius jūsų žemės sūnus ir dukteris,
kurie per šešis šimtmečius atvirai ir drąsiai išpažino Krikštu gautąjį tikėjimą, kurių
jokie, net sunkiausi bandymai neįstengė atskirti nuo Jėzaus Kristaus meilės. Tai vyskupai,
kunigai, vienuoliai ir vienuolės, kurie iškentė pažeminimus, diskriminaciją, kankinimus,
ne kartą persekiojimus, net tremtį, kalėjimus, deportaciją ir mirtį, „džiaugdamiesi,
kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką.““
Apaštališkajame laiške, paskelbtame
1987 metų birželio 5 dieną, Šventasis Tėvas pranešė ir apie Dievo Tarno arkivyskupo
Jurgio Matulaičio iškėlimą į altorių garbę. Kaip žinome, iškilminga lietuvio ganytojo
beatifikacija įvyko keliomis savaitėmis vėliau, birželio 28 dieną. Tai buvo dar viena
Šventojo Tėvo dovana lietuvių tautai ir Bažnyčiai. Minėtame apaštališka-jame laiške
popiežius atkreipė dėmesį į būsimo palaimintojo asmenybę: „…jis buvo Vilniuje toliaregis
ir rūpestingas ganytojas visiems savo tikintiesiems, net patiems tolimiausiems. Būdamas
ištikimas savo vyskupiškam šūkiui: „Nugalėk blogį gerumu“, jis savo ganytojiškoje
tarnyboje nugalėjo daug ir didelių sunkumų, tapdamas „visų vergas, kad tik daugiau
jų laimėtų.““
Dar pridėkime, kad pontifikato metu Jonas Paulius II galėjo nuolat
pasitikėti kompetentinga prelato Audrio Juozo Bačkio, Valstybės sekretoriato darbuotojo,
kurį 1988 metais paskyrė arkivyskupu ir nuncijumi, o po trejų metų – Vilniaus metropolitu,
2001 metais pakeldamas kardinolu, pagalba.
4. Mums yra pažįstamas komunistinių
režimų žlugimo scenarijus mūsų gyvenamojoje Europos dalyje. Šalia kai kurių kitų politinių-ekonominių
veiksnių prie to žlugimo neabejotinai prisidėjo Jono Pauliaus II pontifikatas. Žvelgdami
iš šio taško, galime iš naujo perskaityti jo, kaip paaiškėjo – programinius ir pranašiškus,
žodžius, pasakytus popiežiaus tarnystės inauguracijos dieną: „Nebijokite! Plačiai
atverkite duris Kristui!“
Per savo pirmąją apaštališkąją kelionę į Lenkiją
Jonas Paulius II iš naujo priminė tuos žodžius. Kalbėdamas Varšuvoje jis pasakė: „Bažnyčia
atnešė Lenkijai Kristų, tai reiškia – raktą suvokti tai didžiai ir esminei tikrovei,
kuria yra žmogus. Be Kristaus neįmanoma iki galo suvokti žmogaus, arba geriau: žmogus
negali pats savęs iki galo suvokti be Kristaus. Jis negali suvokti nei to, kas jis
yra, nei savo tikrosios vertės, nei savo pašaukimo ir galutinės paskirties. Jis viso
to negali suvokti be Kristaus, ir todėl Kristaus neįmanoma pašalinti iš žmogaus istorijos
jokioje žemės vietoje.“
Šie ir panašūs žodžiai, pirmą kartą tiesiogiai popiežiaus
ištarti komunistų valdomame krašte, suveikė tarsi politinių permainų sprogstamasis
užtaisas ir katalizatorius. Praėjus metams susikūrė „Solidarumas“. Tiesa, režimas
sutramdė šiuos siekius, tačiau jau nebeįstengė sulaikyti proceso, atvedusio prie komunistinės
sistemos nuopuolio pabaigos Lenkijoje, o paskui ir kituose mūsų pasaulio dalies šalyse,
tarp jų – ir Lietuvoje, kuri atgavo laisvę ir nepriklausomybę, o Bažnyčia galėjo išeiti
iš katakombų.
Per tą patį vizitą Lenkijoje 1979 metų birželio mėnesį popiežius
Gniezne paaiškino, kaip žvelgia į savo pasiuntinybę. Buvo įsitikinęs, jog Šventoji
Dvasia nori, kad jis atskleistų dvasinę krikščioniškosios Europos vienybę, kurią sudaro
dvi didžiosios tradicijos: Vakarų ir Rytų. „Mes, lenkai, – kalbėjo Jonas Paulius II,
– kurie jau ištisą tūkstantmetį esame pasirinkę dalyvavimą Vakarų tradicijoje, lygiai
kaip ir mūsų broliai lietuviai, per visą mūsų tūkstantmetį gerbėme krikščioniškųjų
Rytų tradiciją. Mūsų šalis toms tradicijoms buvo svetinga.“
Grįžkime prie Jono
Pauliaus II vizito Lietuvoje. Jis labai uoliai ruošėsi jam, mokėsi lietuvių kalbos
ir su jauduliu pabučiavo Lietuvos žemę. Savo kalbose jis nušvietė sunkią lietuvių
tautos ir Bažnyčios patirtį, drauge nurodydamas veiklos sritis, kad būtų atstatyta,
atkurta tai, ką sunaikino totalitarinė sistema, ir drauge būtų atsiliepta į naujus
iššūkius.
Susitikdamas su diplomatiniu korpusu Vilniuje 1993 metų rugsėjo 5
dieną popiežius aiškiai kalbėjo apie tai, kas įvyko toje Europos dalyje: „Beveik pusę
amžiaus Lietuva ir kitos dvi Baltijos tautos, taip pat daugybė kitų valstybių kentė
marksistinį režimą ir slapčia puoselėjo savo nacionalinę savimonę bei politinę nepriklausomybę.
Centralizuota valdžia vykdė stiprios priespaudos politiką ir neapsakomai varžė asmenis
bei tautas. Vos tik 1918 metais pasaulis pradėjo atsigauti nuo pirmojo kruvino ir
destruktyvaus sprogimo, daugybė Europos politikų, užuot atidavę jėgas taikos kūrimui,
nesiliovė mąstę vien nacionalinių interesų ir karo, ideologinės valdžios ir socialinės
prievartos sąvokomis. Tai vedė į „slaptus paktus“ bei gėdingas sąjungas, o kartu –
ir į naują ginkluotą susidūrimą, kuris ištrynė iš žemėlapio ištisas tautas.“
Per
susitikimą su kultūros ir mokslo pasaulio atstovais Vilniuje Šventasis Tėvas tęsė
gilesnius apmąstymus apie tai, kas buvo įvykę. Pasiklausykime jo žodžių: „Praeityje
– ilga ir skausminga istorija. Todėl jaučiame nenumaldomą būtinybę žvelgti į ateitį.
Kad šių be galo ilgų dešimtmečių patirtis mus praturtintų, istorinė atmintis negali
būti ištrinta. Šiuo laikotarpiu ir jūsų šalis patyrė žiaurią diktatūrą, kuri teisingumo
ir lygybės vardu paniekino asmens, visuomenės laisvę ir orumą. Kaip visa tai galėjo
atsitikti? <…> Čia ne paskutinė priežastis – kovingasis ateizmas, iš kurio marksizmas
sėmėsi įkvėpimo. Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą
laidą. Prie šios klaidos prisidėjo kitos: materialistinė istorijos samprata, kraštutinis
konfliktinis požiūris į visuomenę, „mesijinis“ vaidmuo, skirtas valstybėje šeimininkavusiai
vienintelei partijai. Dėl viso to ši sistema, iš pradžių ketinusi išvaduoti žmogų,
galų gale padarė jį vergu.“
Dar prisiminkime, ką Jonas Paulius II pasakė Lietuvos
dvasininkams Vilniaus Šv. Stanislovo katedroje, savo žodžiais perduodamas sielovados
uždavinius: „Jums tenebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų, o vien tik vyrai ir
moterys, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš klaidų. Tebūna vien žmonės, kuriems
reikia padėti išsivaduoti iš prievartos, smurto, žmogaus teisių išniekinimo, taip
pat ir psichologinių to padarinių. „Pralaimėjusiems“ derėtų įsidėmėti, jog neužtenka
vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomenės padėties: geriau būtų nuoširdžiai
atsiversti ir, jei būtina, netgi atsilyginti. „Nugalėtojus“ iš naujo derėtų paraginti
atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika, išauganti iš įgyvendintos gailestingumo
ir meilės Evangelijos.“
Baigsiu taip pat Palaimintojo Popiežiaus žodžiais,
pasakytais Lietuvoje mokslo ir kultūros veikėjams, tačiau tie žodžiai skiriami visiems:
„Nebijokite, bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti
į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai
laisvą, vieningą žmoniją.“
Šiandien palaimintasis Jonas Paulius II iš dangaus
padeda Bažnyčiai tarnauti žmonių labui. Iš aukštybių jis laimina taip pat lietuvių
tautą ir Bažnyčią jūsų šalyje. Laukiame Palaimintojo Popiežiaus, Lietuvos bičiulio,
kanonizacijos, kad jis dar labiau lydėtų mus ir visą Bažnyčią einant tikėjimo, vilties
ir meilės keliais.
Dėkoju Arkivyskupui Metropolitui už pakvietimą į Kauną atšvęsti
arkikatedros jubiliejaus, o susirinkusiems dėkoju už dėmesį.