Šeštasis Velykų sekmadienis

Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano Žod žio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pa˛inti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. – Kelkitės, eikime iš čia!“ (Jn 14, 23–29)

PRISIKĖLUSIOJO RAMYBĖ

Nepastebimai į antrą pusę persirito Velykų laikas… jau metas pradėti galvoti apie Sekmines. Katalikai, džiugiai sujudę, minėdami Viešpaties prisikėlimą, kiek atšalo, ir kasdieniai rūpesčiai užgožė šventės džiaugsmą.

Šiandien Mišių liturgijoje klausomės ištraukos iš ilgos Jėzaus kalbos po Paskutinės vakarienės, paprastai vadinamos „atsisveikinimo kalba“. Ji iš tiesų tinka šiam liturginių metui laikui, kai tarsi svyruojame tarp džiaugsmo ir kasdienybės, kai dar kartą skaudžiai suvokiame, kad dar vienos šventės daugeliui buvo tik akimirkos susijaudinimas, o toliau… viskas liko, kaip ir buvę. Viešpats, tačiau, nenustoja tikėjęs savo mokiniais. Jis prašo juos gyventi pagal girdėtus žodžius, o širdyje puoselėti ramybę, ateinančią iš Dvasios.

„Aš jums duodu savo ramybę. Ne taip ją duodu, kaip duoda pasaulis,“- sako mums Jėzus, iš karto kreipdamas mūsų dėmesį į tai, kad grynai žemiškas ramybės suvokimas neatneša to, ko laukia žmogaus širdis. Išganytojas aiškiai leidžia suprasti, kad tikroji riba tarp blogio ir gėrio yra nubrėžta mūsų širdyje, o tikrasis mūsų priešas yra ne išorėje, o viduje ir tikrasis susitaikymas pirmiausia turi įvykti mūsų sieloje. Turime atrasti ramybę savyje, atsiribodami nuo prievartos, pykčio, mumyse esančios tamsos, kurią Jėzaus mokiniai vadina „nuodėme“.

Krikščionys labai dažnai žodį „ramybė“ vartoja, kalbėdami apie… kapines. Nepagalvojame apie tai, tačiau tai iš krikščioniško tikėjimo daro savotišką parodiją. Sakome: „tegu ilsisi ramybėje“, tarsi patvirtindami, kad čia, šiame pasaulyje, ramybės pasiekti neįmanoma. Ko gero, taip yra todėl, kad net nemėginame jai savo širdyje rasti vietos. Taip mūsų tikėjimas tampa dalinis ir ne visiškai atitinka Dievo valią.

Pagal tai, ką mokiniams kalbėjo Jėzus, išeitų, kad ramybė yra pati pirmoji dovana, kurią Jis po prisikėlimo atnešė mokiniams. Atsiradęs išsigandusių ir pasimetusių mokinių tarpe Jis teištarė: „Ramybė jums!“- ir to pakako, kad mokiniai taptų apaštalais. Ramybės pripildyta širdis yra tvirta, drąsi, nepasimetanti. Ramios širdies žmogus yra atradęs savo vietą pasaulyje, jo iš vėžių neišmuša sutinkami prieštaravimai, jis nepalūžta, ištiktas skausmo, nepraranda drąsos, susidūręs su kliūtimis.

Tai ne pasaulio ramybė. Savo gyvenime atradę Dievą, patyrę džiaugsmingą susitikimą su Juo, pajutę Jo grožį, atsivertę ir pripažinę Jėzų Kristų, kaip tikrą Dievą, pajuntame širdyje gilų, iki tol nepažintą džiaugsmą, skirtingą nuo bet kurio kito. Lygiai taip skiriasi Velykų ryto džiaugsmas nuo to, kuri patiriame, susitikę artimuosius ar draugus, švęsdami vieną ar kitą sukaktį. Velykų džiaugsmas kitoks, nes jis nenusakomas žmogiška patirtimi, kupinas ramybės ir šviesos… tik mes taip greitai skubame atsidurti prie Velykų stalo…

Iš aukštybių ateinantis džiaugsmas reiškia suvokimą, kad esame pažinti, priimti, mylimi ir brangūs Dievui. Tai Dievo meilės atskleidimas, kuris veda į naujus, dar neištirtus kelius. Tada susimąstome ir apie pasaulyje randamus meilės ženklus, vedančius pasaulį link Dievo. Tada ir patys suprantame, kad be mūsų tas planas nebus iki galo atbaigtas.

Kiekvienas esame to didingo šviesaus paveikslo dalis, kai viskas įvyksta mylint ir leidžiant mylėti. Per tą meilę suvokiame savo likimą, patį svarbiausią savo pašaukimą. Šis jausmas pakylėja ir drąsina. Nežiūrint savo ribotumo, baimės, galime mylėti ir būti mylimi, ir tai keičia mus supantį pasaulį.

Tai ir yra ramybė, apie kurią kalba Jėzus: kitokia, ateinanti ne iš pasaulio. Tai suvokimas apie Dievo malonę ir mus gelbstinčią valią. Tikėti, visuomet pritarti ne iškarto suprantamoms ir lengvai suvokiamoms tiesoms, bet tikėti, kad virš viso to stovi Dievas, iš tikrųjų teikia širdžiai ramybę.
Mes visi esame mylimi. Mes visi kartu su Dievu galime keisti pasaulį…

Tai gili, tvirta, nepajudinama ramybė, skirtinga nuo pasaulio, kuris taika vadina tik karo nebuvimą, ar karą, kuris, pasaulio valdovų manymu, padės išsaugoti taiką.

Kalbame apie taiką, o nėra ramybės…

Ramybė, kurią atneša Dievo Dvasia, jausmas, kad esame mylimi, mums padeda su dvasine giedra įveikti ir kasdienes baimes. Bijome ateities, ligų, darbo netekimo, bijome, kad niekas mūsų nemylės… Prisikėlusiojo atnešta ir į širdį priimta ramybė duoda stiprybės visas tas baimes įveikti su pasitikėjimu, nepapulti į širdies nerimą.

Todėl, baigdami Velykų laikotarpį, mes su tokiu pasitikėjimu ir žvelgiame į Sekmines, žinodami, kad Dvasios dovanos padės mums su tikra ramybe eiti per gyvenimą: diena po dienos, žingsnis po žingsnio… (Mons. Adolfas Grušas)