Katalikų Bažnyčios katekizmas (27). Buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas

Esame taip įpratę kartoti Tikėjimo išpažinimo žodžius: „kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“, kad nesusimąstome, jog šis tvirtinimas turėtų kelti papiktinimą. Kodėl Dievas tai leido? Kodėl Visagalis mums apsireiškia kaip Nukryžiuotasis?

Katekizmas tvirtina, jog „žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms“, bet buvo „Dievo plano slėpinys“ (599). Taip pat ir visi kiti Evangelijose aprašomų įvykių veikėjai nebuvo tik pasyvūs Dievo sukurto scenarijaus vykdytojai. Dievo apvaizda nepanaikina žmogaus laisvės.

Dievas numatė, kad jo įsikūnijusi meilė bus smurtingai atmesta. Tačiau jis nepasitraukė iš žmonių istorijos, bet Jėzaus mirtimi ant Kryžiaus paliudijo savo solidarumą su nusidėjėliu žmogumi. Dievas mus myli net ir tuomet kai mes elgiamės kaip jo priešai. Katekizmas cituoja šv. Paulių: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5,8). Jėzus nenužengia nuo kryžiaus nubausti blogųjų, bet meldžiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Tai ir yra meilė „iki galo“ (Jn 13,1). Kryžiuje matome Dievo visagalybę, bet tai meilės ir gailestingumo visagalybė.

Kristaus mirtis – primena Katekizmas – yra auka, grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu (plg. 613). Tačiau neturėtume manyti, jog Sūnus pasiaukojo tam, kad numaldytų Tėvo pyktį. Jis pasiaukojo iš meilės. Dievas yra šventas ir dėl to jis nesutinka su nuodėme. Norėdamas išgelbėti nusidėjėlį, jis pats savyje sunaikina jo nuodėmes. Ir tuo pačiu jis pasiūlo žmogui atleidimą, susitaikinimą ir prisikėlimą amžinam gyvenimui.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas