Sarajevo arkivyskupas Vinko Puljić: keturiolika metų laukiu leidimo pastatyti vieną bažnyčią

Šiomis dienomis kardinolas iš Bosnijos ir Hercegovinos Vinko Puljic, Sarajevo arkivyskupas, dalyvavo charizmatinio Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje sąjūdžio susitikime Italijoje, Rimini mieste. Šia proga jį, apie buvusius ir dabarties dalykus, kalbino katalikiška žinių agentūra SIR.

Kalbant apie praeitį, neįmanoma nepaminėti karo, kuris palietė Sarajevą. Ant kardinolo krūtinės kabo kryžius, kuris yra pagamintas iš 1994 metais numestų bombų skeveldrų: penkios skeveldros, simbolizuojančios Kristaus žaizdas, yra sujungtos į kryžių, kuris yra žmonijos išgelbėjimo įrankis.

Katalikams Bosnijos ir Hercegovinos žemėje teko daug išbandymų. Tai buvo katalikiškos žemės, kol 1463 metais buvo užvaldytos musulmoniškos Osmanų imperijos. Okupacija truko 400 metų. Per tą laiką daug kas, išsigandę pabėgo, daug kas pasidavė spaudimui ir tapo musulmonais, tačiau dalis, dėka pranciškonų ordino paramos, išlaikė krikščionišką tikėjimą ir už tai jiems turime būti dėkingi, pasakojo kardinolas Puljić.

Po Pirmojo ir Antrojo Pasaulinių karų dramos atėjo komunizmo laikotarpis. Tiek tautos, tiek tikėjimo išlikime, tvirtai įsitikinęs ganytojas, esminį vaidmenį suvaidino šeima. Joje buvo išsaugota malda, joje gimė dvasiniai pašaukimai. Tai ir jo paties šeimos pavyzdys: jis buvo dvyliktas vaikas šeimoje, gimė II pasaulinio karo pabaigoje. Karo ir pokario metai buvo sunkūs, trūko maisto ir drabužių, tačiau, anot kardinolo, meilės ir šeimos vienybės buvo daug, to niekad nepritrūko, o tai ir yra svarbiausi dalykai vaikui. Šeimoje buvo gyvas Dievo Žodis ir pasitikėjimas tuo Žodžiu, kuris buvo perduotas vaikams, nepaisant to, kad komunizmo laikais nebuvo katekizmo ar parapijinės veiklos.

Iki karo, prasidėjusio 1992 metais, Bosnijos ir Hercegovinos keturiose vyskupijose gyveno per 820 000 katalikų. Sarajevo arkivyskupija buvo didžiausia, čia gyveno virš pusės milijono katalikų, priklausiusių 150-čiai parapijų. Sarajevas tapo vienu iš konflikto židinių, jis buvo apsuptas, tapo kalėjimu, į kurį nuolatos taikydavosi snaiperiai ar buvo šaudomos bombos. Trūko visko, maisto, elektros, vandens, vyravo baimė, kiekvieną dieną buvo liejamas kraujas.

Reikėjo guosti, drąsinti, pasisakyti prieš mirtį ir neteisingumą, ginti žmones. Kad būtų galima tai daryti, reikėjo daug maldos. Be Dievo Dvasios nėra nei jėgos, nei vilties, - kalbėjo kardinolas Puljić, karo metais likęs Sarajeve. Jis pridūrė, kad Sarajevo apsupties metais dauguma likusių buvo musulmonai. Karo metu žodžiai „pasitikėti Dievu kiekvienoje situacijoje“ turėjo tapti tikrove.

Per karą Sarajevo arkivyskupija buvo sugriauta. Iš 528 000 tikinčiųjų liko apie 190 000. Apie 600 bažnytinių pastatų, tarp jų daug bažnyčių, buvo sugriauta. Tačiau reikėjo keltis iš šių griuvėsių. Buvo vėl atidaryta seminarija, nes Bažnyčiai reikia kunigų. Buvo atidarytos tarpetninės mokyklos, mokančios tolerancijos ir taikos dvasios. Per Caritas organizaciją buvo padedama pabėgėliams.

Nepaisant to, kad prabėjo jau beveik du dešimtmečiai nuo karo, sunkumai išlieka. Bosnijoje ir Hercegovinoje sunku statyti bažnyčias. Po keturiolikos metų dar negavau leidimo pastatyti vieną bažnyčią, kai tuo pat metu iškilo tiek mečečių. (...) O tarptautinė bendruomenė tyli ir nenori įsikišti dėl katalikų, - su nusivylimo gaidele sakė Sarajevo arkivyskupas, pridurdamas, kad ypač Europa turėtų padėtų Bosnijoje ir Hercegovinoje sukurti tokią valstybę, kurioje visi būtų lygūs. O be lygybės nėra stabilios taikos. Deja, kai katalikai turi problemų, tarptautinė bendruomenė dvejoja. (Vatikano radijas)