Piligrimo dienoraštis, 2013-04-01 – 2013-04-08

Balandžio 1 d. Viešpaties Prisikėlimo šventės antroji diena. Neapšviestu keliu per gausiai naktį išritusį sniegą iš dar miegančių Keturvalakių pajudame Marijampolės link. Prasideda Tikėjimo metų piligrimystė, kuriai savo laišku „Porta fidei“ pakvietė popiežius Benediktas XVI. Keliu iki Marijampolės dar niekas nevažiavo. Penkta valanda ryto. Tikėjimo keliu prieš mus ėjo pats Kristus, mokiniai, gausybė kankinių bei šventųjų.

Apsnūdę, svajingi nuo Velykų šventimo autobusan lipa pažįstami ir nepažįstami žmonės. Kažkas pasveikina su Naujais metais. Simboliška. Kiekvienos Velykos yra naujo ir kitokio laiko su Dievu pradžia.

Pajudame. Kalvarijoje priglaudžiame laukusius piligrimus ir sniego keliu Lenkijos link. Mūsų – 45. Tai parapija, šeima ir kaimenė, kurią reikės ganyti. Jauniausiajam penkiolika, vyriausiajam septyniasdešimt aštuoneri. Kiek prašvitus meldžiamės Valandų liturgiją, susipažįstame, kiekvienas išsako savo piligrimystės lūkesčius. Dažnas pamini troškimą gyvai pamatyti popiežių Pranciškų.

Vėlai vakare pasiekiame Čekijos miestą Brno. Antras pagal dydį šioje šalyje. Trupma lagaminų kelionė į kambarius, palydima visų klegesio, ir tyla.

Balandžio 2 d. Keisto skonio kava palydi mus į kelią. Svarbiausia, kad pailsėję, patyrę šilto vandens malonę. Meldžiamės, bendraujame, žvelgiame pro langus, nuo kurių negalime atsiplėšti pamatę kalnus Austrijoje. Aukščio, tikslumo, grakštumo ir Dievo artumo pojūtis. Kaip gera, kad regiu, kad galiu žvilgsniu aprėpti daugiau nei snieguotas viršūnes, iš visų jėgų nesikabinančius šaknimis į uolą medžius. Oi. O kur žiema, kur sniegas? Liko už nugaros. Toli. Ne. Kai viskas yra širdyje, tai viskas čia pat. Vienintelė naktis autobuse. Žinojome, todėl neišgąsdina. Ieškome patogios kūno padėties, kad bent kiek nusnaustume, kad bent nuramintume kalnų pažadintą ilgesį. Rožinio malda, perpinta meditacijomis ir giesmėmis, padeda pasitikint užmerkti akis. Su pasigėrėjimu klausau žmonių šnopavimo, knarkimo. Žiūriu į naktį. Ji visai nebaisi ir nebaugi, kai mūsų daug, panašių tikslu, mintimis, tikėjimu.

Balandžio 3 d. Na pagaliau užrašai, kuriuos suprantu ir galiu jaustis tvirtesnis bei gebantis pagelbėti. Vietos laiku – 5.15 val. Sustojame prie „Villa Lituania“ Romoje. Svečių namai dar užrakinti. Mūsų laukia, bet ne taip anksti. Vieni vaikšto, kiti prausiasi prie gatvėje esančio geriamo vandens fontanėlio, treti fotografuoja žydinčius raudonžiedžius medžius. Taip – įkvepiu ir pagalvoju, Roma – Amžinasis miestas.

Lygiai 6 val. į lietuvių vilą atveža duoną ir mes patenkame vidun. Išgeriame kavos ir po geros valandėlės švenčiame Eucharistiją. O po jos? Kiekvieno kišenėje nemokamas mėlynas bilietas į bendrąją audienciją su popiežiumi Pranciškumi. Bet kelionė iki Vatikano ne ką paprastesnė, nes tik penki iš visos grupės buvę Romoje, o didelė dalis niekada nekeliavę į svečią šalį kaip piligrimai. Tad net ir metro yra įvykis ir nusifotografuoti jame privaloma.

Švento Petro aikštė Vatikane sausakimša ir niekam nerūpi: turi tu bilietą ar ne. Žmonės grumiasi, itališkai ir ispaniškai barasi su tvarką palaikančiais policininkais ir dviem jaunais popiežių saugančiais kariais šveicarais. Viena moteris šaukia, kad ji iš Argentinos ir kad Pranciškus jų popiežius, o policininkas ramiai patikina, kad jis visų popiežius. Supratę, kad mes ir dar keletas šimtų žmonių negalėsime įeiti į specialiai paruoštus sektorius, nurimstame, ir su lietuviams būdingu santūrumu laukiame, kas bus. Už nugaros kalbasi du jauni italai, kurių vienas ištaria žodžius, tapusius mums supratimo raktu. Jis pasako, kad svarbu ne pamatyti popiežių, bet klausyti, ką jis sako, ir tuo gyventi. Ramybės padaugėja. Netgi apstu. Ir minia sušunka. Taip, papamobiliu ramiai rieda Pranciškus, kurį visi nori pamatyti. Rankoje laikau mažą trispalvę, kuri pasitarnauja kaip kelrodė žvaigždė mūsų grupei, o šiuo metu kaip identiteto ženklas, kad Lietuva taip pat yra Visuotinės Bažnyčios dalis ir šiandien yra čia. Ne dalelė, ne grupė – Lietuva. Pildosi evangeliniai žodžiai, kad paskutinieji bus pirmi. Popiežius pravažiuoja dviejų metrų atstumu nuo mūsų. Palaimina. Tik žmogus, bet kūnu perbėga malonės šiurpuliukas. Visi laimingi. Išsipildė svajonė. Pamatyti. Nors palaiminti, kurie tiki...

Po pietų išeiname pažinti miesto, kuriame šviečia saulė, zuja begalė automobilių, ilsisi šventųjų relikvijos, istorija bendrauja su dabartimi.

Nuo ko pradėti? Nuo kryžiaus. Lankome Jeruzalės šv. Kryžiaus bažnyčią, kurioje atrandame abejojančio apaštalo Tomo pirštą, keletą erškėčių karūnos spyglių, Viešpaties kryžiaus fragmentus.

Praėję pro anuomet nustebusio šv. Pranciškaus statulą veidas į veidą susiduriame su visų pasaulio bažnyčių motina ir popiežiaus katedra šv. Jono bazilika Laterane. Iš jos į senąją krikštyklą, akies kampučiu dirstelime į Laterano universitetą ir su širdies intencijomis keliais lipame Šventaisiais laiptais, kuriais anuomet Jėzus lipo pas Pilotą. Sunku viską sutalpinti širdyje, nes dar tik pirmoji diena, kurioje šalia viso to, kas sakralu, netrūksta gatvės prekeivių su šaliais, papuošalais ir DG „originalais” už 15 eurų. Geriau jau Didžioji Marijos bazilika, kurioje popiežius antrą dieną po išrinkimo atvyko padėkoti Motinai, kurios paveikslo atspindys yra ir Šiluvoje.

Balandžio 4 d. Vėl itin ankstyvas rytas. 7.15 val. Vatikane, šv. Petro bazilikos požemyje, Lietuvių Aušros Vartų koplyčioje švenčiame Eucharistiją. Tokie maži, o štai čia turime net savo koplyčią. Tikėjimo metų šventimo prasmė piligrimystėje – išpažinti tikėjimą Dievu prie apaštalų kapų. Tyliai, bet vieningai prie apaštalo Petro kapo tariame: „Tikiu...“. Bazilikoje yra kas veikti. Nuo dydžio svaigsta galva, tad gera stabtelti prie pal. Jono Pauliaus II kapo ar įsižiūrėti į Šventosios Dvasios simbolį priekiniame vitraže. Bazilikos kupolas su kopimo į jį išmėginimais, kaip kam net ir Vatikano muziejus. Kas kiek gali ir spėja.

Trispalvės vedini jau prie Trevi fontanų. Net negaliu pasakyti, kad žmonių daug, tiesiog vien tik žmonės. Kiek laisviau Panteone, kur po atviru stogu du besibučiujantys paukščiai – Rafaelis ir jo žmona. Čia abu ilsisi, tik nežinau, ar tikrai patogu ilsėtis būtent čia.

Legendomis apipinta šv. Eustachijaus kava ir Mikelandželo drambliukas, rymantis prieš Kotrynos Sienietės bažnyčią, mus palydi į Jėzaus bažnyčią, kurioje nejučiomis suskamba tokie žodžiai, kaip rekolekcijos, refleksija, dvasinis vadovavimas, nes čia Ignaco Lojolos relikvijos, jo kapas. Susikaupiame, kad užtektų jėgų įkopti į Palatino kalvą, žvilgtelti į Romos simbolį – vilkę, krūtimis maitinančią Romulą ir Remą; kad senosios Romos griuvėsius palydėjus žvilgsniu, atsimušančiu į mums brangų Koliziejų, visi tilptume į mieto autobusą, parvežantį ten, kur yra dušas, lova, terasa...

Balandžio 5 d. Būti Romoje ir neaplankyti katakombų – būtų pilnatvės nepajutimas. Tad šv. Sebastijono katakombose švęsdami Eucharistiją ir panirdami į krikščionių kapų gilybę, kuri anuomet buvo ne mirties, bet gyvenimo ir maldos vieta, prisiliečiame prie šaltinio – pirmųjų amžių kankinių, kurie dėl Kristaus atidavė savo gyvybes, svajones, gyvenimus. Ir prieš sugužant į autobusą – bažnyčia Quo Vadis, kuris žymi Jėzaus ir Petro, bėgančio iš pavojais pakvipusios Romos, susitikimą. Bažnyčioje – pėdos. Artima, nes savąsias taip pat puikiai jaučiame.

Galiausiai už Romos sienų mus pasitinka apaštalas Paulius jam dedikuotoje bazilikoje, kuri savo grožiu ir didingumu, anot vienos mūsų piligrimės, galutinai užmuša nuostabos prasme. Išpažįstame tikėjimą, skubame ir žiū, kad Roma jau liko širdyse, mintyse ir fotografijose bei jaukiuose, saldžiuose ir stipriuose suvenyruose.

Saulei nuėjus poilsio, mes jau Asyžiuje. Tikra itališka vakarienė padeda mums surengti lietuviškų dainų vakarą. Tai jungia, vienija, padeda dar labiau susidraugauti.

Balandžio 6 d. Romoje matėme popiežių Pranciškų, o dabar suklupome prie popiežiaus vardo ištakų – šv. Pranciškaus kapo. Šventųjų bendravimas tampa regimas, paliečiamas, apčiuopiamas. Siauros gatvelės nuveda pas šv. Klarą. Kaip viskas paprasta šiame sudėtingame pasaulyje.

Keliaudami pirmyn autobusu užkylame į kalną, kuriame įsikūrusi San Marino respublika. Įstabu, bet jau kitaip. Itin nemalonu išgirsti sveikinimą rusų kalba ir išgirsti kvietimą užeiti į parduotuvę, kurioje už 15 eurų jau nenupirksi Romoje matytų „originalų“. Mįslė įspėta – San Marino amaretas. Sakykime, kad tai vaistai.

Vėlai vakare, pažeisdami keletą kelio ženklų, papilnėjusius lagaminus išrikiuojame viešbutyje Paduvoje, penkiasdešimt metrų nuo šv. Antano bazilikos. Kokia palaima pagelbėti kitiems mokant kalbą. Ir praktika, ir dovana. Kelios merginos naktį dar nubėga prie bazilikos durų melsti šventąjį Antaną antrosios pusės, o dauguma pasigardžiuodama vytintomis lietuviškomis dešromis užsnūsta Gailestingumo sekmadienio išvakarėse.

Balandžio 7 d. Teisingai sakė ganytojas, kad bazilikos aptarnaujančio personalo mandagumas yra pavyzdinis. Ankstų rytą vienoje iš koplyčių galime lietuviškai švęsti Mišias, o paklausus ar galima giedoti, atsakingasis asmuo atsako, kad kuo daugiau giedama, tuo geriau.

Šv. Antano, didžio pamokslininko, pamokslavimo įrankio relikvijos jubiliejus – 750 metų. Pataikėm... Ką kuždėjom šventajam glausdami rankas prie jo kūno relikvijos – težino jis ir Dievas, o kai du žino, tai jau gerai.

Ką gi, laikas sukti gimtojo krašto link. Bet malonės dar nesibaigė. Italija atsisveikindama apdovanoja mus beribiais žydinčių abrikosų ir baltažiedžių kriaušių sodais.

Vėlai naktį pasiekiame Krokuvą. Paskutinė naktis prieš panirimą į savus patalus. Ir darbus...

Balandžio 8 d. Tęsiasi Dievo Gailestingumo sekmadienis. Čia, Krokuvos pakrašty, miega mums pažįstama šv. Faustina. Trumpa savo malda ją pažadiname ir keliaujame į šalį, kurios sostinėje ji įpareigojo dailininką nupiešti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą.

Artėjant Lenkijos – Lietuvos sienos link, piligrimai liudija, kokias malones Dievas leido patirti šioje kelionėje. Ir... lieka vienas stiprus žodis – dėkoju. Net ir už sniegą, kuris pakeitė žydinčias Italijos kriaušes.

Piligrimas kun. Rytis Baltrušaitis