2013-04-23 13:38:05

Popiežius Pranciškus: Už Bažnyčios ribų neįmanoma rasti Jėzaus


Popiežius Pranciškus – Jurgis Marijus Bergoglio – aukojo Mišias savo dangiškojo globėjo, kankinio šv. Jurgio liturginio minėjimo proga. Mišias Vatikano apaštališkųjų rūmų Pauliaus koplyčioje drauge su vardo dieną mininčiu Šventuoju Tėvu koncelebravo Romoje gyvenantys ir šiomis dienomis atvykę kardinolai.

Pirmiausia į Popiežių kreipėsi Kardinolų kolegijos dekanas kard. Angelo Sodano: „Gerbiamas ir mylimas Petro Įpėdini, šiandien Rytuose ir Vakaruose minima šv. Jurgio šventė, Romos kario, kuris atsisakė būti imperatoriaus tribūnu, kad taptų Kristaus kariu. Šventasis Tėve, šia proga Romoje esantys broliai kardinolai troško būti su Tavimi, kuris buvai pakrikštytas šio šventojo vardu, ir kartu su Tavimi dėkoti Tėvui, kuris yra Danguje, už visas dovanas, kuriomis Tave apdovanojo ir prašyti dar daugiau gausių malonių Tavajai Petro tarnystei. Atsisakydamas kario šarvų, šv. Jurgis apsivilko tikėjimo ir meilės šarvais, paklusdamas apaštalo Pauliaus laiško Tesalonikiečiams raginimui: „dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5,8). Kartu su visa Bažnyčia šiandien meldžiamės: „Šv. Jurgio užtarimu paremk, Viešpatie, mūsų silpnumą, leisk mumyse suspindėti Tavajai galybei“. Šitaip, šią džiaugsmo dieną, - sakė kardinolas dekanas, - mes meldžiamės už tave, Šventasis Tėve“.

Pradėdamas homiliją, popiežius Pranciškus pirmiausia padėkojo už sveikinimus: „Dėkoju kardinolui dekanui už sveikinimo žodžius, dėkoju jums visiems, kurie atvykote šiandien. Ačiū. Man gera būti su jumis“.

Toliau homilijoje Šventasis Tėvas komentavo šios dienos skaitinį iš Apaštalų darbų (Apd 11,19-26), pasakojantį apie tai, kaip po diakono Stepono nužudymo išsisklaidę krikščionys kūrė naujas tikinčiųjų bendruomenes.

„Šios dienos skaitinys sako, - pradėjo homiliją popiežius Pranciškus, - kad kaip tik persekiojimų metu Bažnyčia užsidegė misionieriškumu, krikščionys nukeliavo iki Fenikijos, Kipro ir Antiochijos ir tenai skelbė Žodį. Jie degė apaštališkuoju uolumu. Šitaip skelbiamas tikėjimas! Kai kurie Kirpo ir Kirėnės gyventojai, tapę krikščionimis, nuvykę į Antiochiją ėmė skelbti tikėjimą ne tik žydams, bet ir graikams. Tai žingsnis pirmyn. Šitaip Bažnyčia eina pirmyn. Kas gi juos paragino skelbti Žodį graikams? Ogi Šventoji Dvasia, kuri skatino eiti vis pirmyn ir pirmyn.

Tačiau kai kurie Jeruzalėje apie tai sužinoję supyko ir pasiuntė viską ištirti „apaštališkąjį vizitatorių“ Barnabą. Pusiau juokais galime sakyti, - pastebėjo Popiežius, - kad tas Barnabo „apaštališkasis vizitas“ davė pradžią Tikėjimo mokymo kongregacijai. Barnabas pamatė, kad visas yra tvarkoje. Šitaip Bažnyčia dar labiau tampa Motina, tampa Motina, turinčia daugiau vaikų, daugybę vaikų. Jis vis labiau ir labiau tampa Motina.

Motina mums duoda tikėjimą ir tapatybę. Tačiau krikščioniškoji tapatybė tai ne asmens tapatybės dokumentas. Krikščioniškoji tapatybė – tai priklausymas Bažnyčiai, nes visi tie mokiniai priklausė Bažnyčiai, Motinai Bažnyčiai. Už Bažnyčios ribų neįmanoma rasti Jėzaus. Didysis Paulius VI sakydavo: „Koks absurdiškai pasidalijimas - norėti gyventi su Jėzumi bet už Bažnyčios ribų, sekti Jėzų, bet ne Bažnyčioje, mylėti Jėzų, bet be Bažnyčios“. Ši Motina mums duoda Jėzų. Jos mums duodama tapatybė – tai ne antspaudas, bet priklausymas, narsytė. Tai priklausymas Bažnyčiai. Ir tai nuostabu.

Tad pirmas dalykas – staiga išsiveržęs misionieriškumas; antroji idėja – Bažnyčia Motina, o trečioji – Evangelijos skelbėjo džiaugsmas. Kai Barnabas pamatė tikinčiųjų minią pradžiugo. Tekste sakoma: „Didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį... Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė“. Tai Evangelijos skelbėjo džiaugsmas. Kaip sakydavo Paulius VI: „saldus ir guodžiantis Evangelijos skelbimo džiaugsmas“. Pradžioje yra persekiojimai, didelis liūdesys, bet jis virsta džiaugsmu. Taip Bažnyčia žengia pirmyn, kaip sakė vienas šventasis, kurio vardo neatsimenu, „tarp pasaulio persekiojimų ir Viešpaties paguodos“. Toks yra Bažnyčios gyvenimas. Jei eisime pasaulio keliu, jei leisimės į derybas su pasauliu, neturėsime Viešpaties paguodos. Bet jei viską pamiršę norėsime tik paguodos, tai ta paguoda bus paviršutiniška, ne Viešpaties, bet žmonių paguoda. Bažnyčia visada keliauja tarp Kryžiaus ir Prisikėlimo, tarp persekiojimų ir Viešpaties paguodos. Toks yra kelias. Kas juo eina, neklaidžioja.

Pamąstykime apie Bažnyčios misionieriškumą: apie tuos, kurie išeina iš savęs, - kalbėjo popiežius Pranciškus. Taip pat ir apie tuos, kurie tais laikais išdrįso kalbėti apie Jėzų graikams. Galvokime apie Motiną Bažnyčią, apie didėjantį jos vaikų skaičių, apie Bažnyčios jiems duodamą krikščionišką tapatybę, nes neįmanoma tikėti Jėzų be Bažnyčios. Pats Jėzus tai yra pasakęs Evangelijoje: jūs netikite, nes nesate mano avys. Jei nesame „Jėzaus avys“ neturime tikėjimo. Tai būtų tikėjimas atskiestas kvepiančiu vandeniu, be rimto turinio. Pagalvokime ir apie paguodą, kurią patyrė Barnabas – tą saldų ir guodžiantį Evangelijos skelbimo džiaugsmą. Prašykime Viešpatį drąsos skelbti tiesą, apaštališkojo užsidegimo, kuris mus skatintų visus kartu kaip brolius eiti pirmyn. Eiti pirmyn, nešiniems Jėzaus žodžiu, kartu su Šventąją Motina Bažnyčia, kaip sakė šv. Ignacas – „hierarchine ir visuotine“. (Vatikano radijas)







All the contents on this site are copyrighted ©.