Kardinolas Vingt-Trois. Bažnyčia Prancūzijoje pereinamajame laikotarpyje
Balandžio 16 dieną, antradienį, Prancūzijoje prasidėjo šios šalies katalikų vyskupų
plenarinė sesija. Ją atidarė Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt-Trois,
Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, jau baigiantis savo kadenciją.
Paryžiaus
arkivyskupas apžvelgė kelias svarbiausias bažnytines ir visuomenines gyvenimo temas.
Pirmiausia jis dar kartą paminėjo Benedikto XVI atsistatydinimą ir popiežiaus Pranciškaus
išrinkimą. Pasak jo, popiežiaus rinkimų dienos, kuriose ir jis dalyvavo, buvo itin
intensyvios. Visos Bažnyčios perspektyvoje, jos rodė Bažnyčios gyvybingumą ir patvirtino
viltį, jog Dievas jos neapleidžia. Visuomenės perspektyvoje, popiežiaus rinkimai buvo
ilgam užėmę tarptautinės žiniasklaidos priemonių pirmuosius puslapius. Nors kartais
buvo kalbama apie pačius paviršutiniškiausius dalykus, tačiau tai liudijo mūsų amžininkų
dėmesį Bažnyčiai, kaip ir palankumas, su kuriuo buvo sutiktas popiežius Pranciškus.
Asmeninėje perspektyvoje, tai buvo brolybės patirtis sunkių klausimų akivaizdoje,
kiekvienam kardinolui ieškant ir bandant suprasti Dievo valią.
Kardinolo Bergoglio
išrinkimas, pasak kardinolo Vingt-Trois, žymi tam tikrą posūkį dabartiniame pereinamajame
laikotarpyje. Tai pirmas popiežius, neturėjęs jokio tiesioginio ryšio su Vatikano
II Susirinkimu. Taigi, atėjo paveldėtojų laikas, kuris parodys kaip bus interpretuojami
Susirinkimo tekstai.
Kitas popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožas yra akcentavimas,
jog popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas. Popiežius nėra „super-vyskupas“ ar „pasaulio
klebonas“, apsistojęs Romoje. Jis yra popiežius būtent todėl, kad yra ir Romos vyskupas.
Dar viena šio popiežiaus savybė yra kvietimas Bažnyčiai eiti į „pakraščius“.
Ne tik socialinius, ekonominius, bet ir egzistencinius, dvasinius, kuriuose trūksta
vilties, solidarumo ir gailestingumo.
Šiame kontekste Prancūzijos vyskupų
konferencijos pirmininkas kalbėjo apie naująjį evangelizavimą, kuris yra atsidūręs
priešais didelius visuomenės pokyčius. Ilgi debatų mėnesiai apie santuokos tos pačios
lyties asmenims legalizavimą yra šių pokyčių ženklas, kaip ir organizuota bei kovinga
„gender“ teorijos invazija švietimo sektoriuje, bandymas atmesti lyčių skirtingumą.
Yra atmetama žmogaus identifikacija per lyčių skirtingumą. Nesugebama priimti
to, kad žmonės yra skirtingi ir kad socialinio gyvenimo esmė būtent ir yra sugyvenimo
organizavimas tarp skirtingų žmonių taikiu, o ne prievartiniu būdu.
Jei iš
socialinių santykių išnyksta identifikacijos priemonės, tada, pagal gerai žinoma psichologinį
mechanizmą, asmuo patiria frustraciją, kuri vieną dieną tampa prievarta, skirta išryškinti
savo skirtingumą vienodumo kontekste. Skirtumų neigimas kloja prielaidas prievartai.
Tai buvo ignoruojama ir viešuose debatuose, stengiantis, kad jie nesiplėtotų, kad
sprendimai būtų kuo greičiau priimti naudojant politinę jėgą. Galios naudojimas gali
palengvinti gyvenimą kam nors šiuo metu, tačiau tai neišsprendžia esamų ir ateities
problemų.
Kitas pokyčių ženklas yra ketinimai teisiškai aštrinti pasaulietiškumą,
ribojant asmenines laisves religinių rūbų ar religinių ženklų naudojime. Kiek suprantama,
kad žmonių sugyvenimas yra reguliuojamas bendrų taisyklių, tiek sugyvenimui yra žalingas
žmonių, prisirišusių prie religijos, stigmatizavimas. Tai mažina toleranciją ir atvirumą.
Iškalbingas ir neraminantis ženklas yra tai, kad su jokia religine bendruomene nebuvo
konsultuotasi priimant tokius sprendimus.
Kita vertus, įspūdinga žmonių mobilizacija
manifestacijose prieš tos pačios lyties santuokų projektą liudija, kad Bažnyčios požiūris
išreiškia daugybės rūpestį. Šių manifestacijų redukavimas iki atsilikusios ir homofobiškos
konfesinės manijos neatitinka tikrovės.
Tačiau, pabrėžė prancūzų kardinolas,
patys krikščionys turi būti nuoseklūs tuose principuose, kuriuos gina. Kaip kalbėti
apie žmogaus embrionų orumą, kai abortas toleruojamas krikščionių asmeniniuose gyvenimuose?
Kaip kovoti prieš eutanaziją, jei nesistengiama palydėti savo sergančių brolių? Krikščionių
kova, jei nori turėti ilgalaikes pasekmes, neturi tapti vien ideologija ar politika,
bet pirmiausia teigiamu savo gyvenimo pavyzdžiu. (Vatikano radijas)