Kardinolas Vingt-Trois. Bažnyčia Prancūzijoje pereinamajame laikotarpyje

Balandžio 16 dieną, antradienį, Prancūzijoje prasidėjo šios šalies katalikų vyskupų plenarinė sesija. Ją atidarė Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt-Trois, Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, jau baigiantis savo kadenciją.

Paryžiaus arkivyskupas apžvelgė kelias svarbiausias bažnytines ir visuomenines gyvenimo temas. Pirmiausia jis dar kartą paminėjo Benedikto XVI atsistatydinimą ir popiežiaus Pranciškaus išrinkimą. Pasak jo, popiežiaus rinkimų dienos, kuriose ir jis dalyvavo, buvo itin intensyvios. Visos Bažnyčios perspektyvoje, jos rodė Bažnyčios gyvybingumą ir patvirtino viltį, jog Dievas jos neapleidžia. Visuomenės perspektyvoje, popiežiaus rinkimai buvo ilgam užėmę tarptautinės žiniasklaidos priemonių pirmuosius puslapius. Nors kartais buvo kalbama apie pačius paviršutiniškiausius dalykus, tačiau tai liudijo mūsų amžininkų dėmesį Bažnyčiai, kaip ir palankumas, su kuriuo buvo sutiktas popiežius Pranciškus. Asmeninėje perspektyvoje, tai buvo brolybės patirtis sunkių klausimų akivaizdoje, kiekvienam kardinolui ieškant ir bandant suprasti Dievo valią.

Kardinolo Bergoglio išrinkimas, pasak kardinolo Vingt-Trois, žymi tam tikrą posūkį dabartiniame pereinamajame laikotarpyje. Tai pirmas popiežius, neturėjęs jokio tiesioginio ryšio su Vatikano II Susirinkimu. Taigi, atėjo paveldėtojų laikas, kuris parodys kaip bus interpretuojami Susirinkimo tekstai.

Kitas popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožas yra akcentavimas, jog popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas. Popiežius nėra „super-vyskupas“ ar „pasaulio klebonas“, apsistojęs Romoje. Jis yra popiežius būtent todėl, kad yra ir Romos vyskupas.

Dar viena šio popiežiaus savybė yra kvietimas Bažnyčiai eiti į „pakraščius“. Ne tik socialinius, ekonominius, bet ir egzistencinius, dvasinius, kuriuose trūksta vilties, solidarumo ir gailestingumo.

Šiame kontekste Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas kalbėjo apie naująjį evangelizavimą, kuris yra atsidūręs priešais didelius visuomenės pokyčius. Ilgi debatų mėnesiai apie santuokos tos pačios lyties asmenims legalizavimą yra šių pokyčių ženklas, kaip ir organizuota bei kovinga „gender“ teorijos invazija švietimo sektoriuje, bandymas atmesti lyčių skirtingumą.

Yra atmetama žmogaus identifikacija per lyčių skirtingumą. Nesugebama priimti to, kad žmonės yra skirtingi ir kad socialinio gyvenimo esmė būtent ir yra sugyvenimo organizavimas tarp skirtingų žmonių taikiu, o ne prievartiniu būdu.

Jei iš socialinių santykių išnyksta identifikacijos priemonės, tada, pagal gerai žinoma psichologinį mechanizmą, asmuo patiria frustraciją, kuri vieną dieną tampa prievarta, skirta išryškinti savo skirtingumą vienodumo kontekste. Skirtumų neigimas kloja prielaidas prievartai. Tai buvo ignoruojama ir viešuose debatuose, stengiantis, kad jie nesiplėtotų, kad sprendimai būtų kuo greičiau priimti naudojant politinę jėgą. Galios naudojimas gali palengvinti gyvenimą kam nors šiuo metu, tačiau tai neišsprendžia esamų ir ateities problemų.

Kitas pokyčių ženklas yra ketinimai teisiškai aštrinti pasaulietiškumą, ribojant asmenines laisves religinių rūbų ar religinių ženklų naudojime. Kiek suprantama, kad žmonių sugyvenimas yra reguliuojamas bendrų taisyklių, tiek sugyvenimui yra žalingas žmonių, prisirišusių prie religijos, stigmatizavimas. Tai mažina toleranciją ir atvirumą. Iškalbingas ir neraminantis ženklas yra tai, kad su jokia religine bendruomene nebuvo konsultuotasi priimant tokius sprendimus.

Kita vertus, įspūdinga žmonių mobilizacija manifestacijose prieš tos pačios lyties santuokų projektą liudija, kad Bažnyčios požiūris išreiškia daugybės rūpestį. Šių manifestacijų redukavimas iki atsilikusios ir homofobiškos konfesinės manijos neatitinka tikrovės.

Tačiau, pabrėžė prancūzų kardinolas, patys krikščionys turi būti nuoseklūs tuose principuose, kuriuos gina. Kaip kalbėti apie žmogaus embrionų orumą, kai abortas toleruojamas krikščionių asmeniniuose gyvenimuose? Kaip kovoti prieš eutanaziją, jei nesistengiama palydėti savo sergančių brolių? Krikščionių kova, jei nori turėti ilgalaikes pasekmes, neturi tapti vien ideologija ar politika, bet pirmiausia teigiamu savo gyvenimo pavyzdžiu. (Vatikano radijas)