Popiežius aukojo Mišias Šv. Pauliaus bazilikoje. Tikėjimą liudykime gyvenimu (+video)
Sekmadienio vakarą popiežius Pranciškus aukojo Mišias Šv. Pauliaus už mūrų bazilikoje.
Tai buvo pirmas naujo Popiežiaus apsilankymas šioje bazilikoje, ingresas į vieną keturių
Popiežiškosiomis vadinamų Romos bazilikų.
Atvykęs į baziliką, popiežius Pranciškus
visų pirma pagerbė čia palaidotą Tautų apaštalą šv. Paulių. Šv. Tėvas nusileido žemyn
prie apaštalo kapo ir valandėlę prie jo pasimeldė. Po to Popiežius aukojo Mišias,
o joms pasibaigus užėjo į Šventojo Kryžiaus koplyčią, kurioje taip pat kabo senovinė
bizantiškoji Theotokos Hodigitria - Kelrodės Dievo Motinos ikona, prie kurios 1541
m. šv. Ignacas Lojola ir pirmieji jėzuitai davė vienuoliškus įžadus.
Mišių
homilijoje popiežius Pranciškus komentavo Trečiojo Velykų sekmadienio skaitinius;
juose skambėjusius tris raginimus: skelbti, liudyti, šlovinti.
Pirmajame skaitinyje
matome įspūdingą Petro ir kitų mokinių drąsą. Į paliepimą tylėti, nemokyti Jėzaus
vardu, neskelbti jo Žinios, jie aiškiai atsako: „Dievo reikia klausyti labiau negu
žmonių“. Jų nesustabdo nei tyčiojimasis, nei bausmės, nei kalėjimas. Petras ir kiti
apaštalai drąsiai perduoda kitiems ką patys gavo. O mes? Ar sugebame nešti Dievo Žodį
į savo gyvenimo aplinką? Ar mokame su kasdien sutinkamais žmonėmis kalbėtis apie Kristų,
apie tai ką jis reiškia mums, mūsų šeimai? Tikėjimas gimsta iš klausymo, o skelbimas
jį sustiprina, - sakė Šventasis Tėvas.
Ženkime dar vieną žingsnį. Petro ir
apaštalų skelbimas – tai ne vien žodžiai. Ištikimybė Kristui paliečia visą jų gyvenimą,
jį perkeičia, suteikia jam naują kryptį. Jie gyvenimu liudija savo tikėjimą. Evangelijoje
Jėzus tris kartus paprašęs Petrą ganyti jo avis, taip pat jam atskleidžia: „pasenęs
tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“ (Jn 21,18). Tai pamoka
pirmiausia mums, ganytojams, - sakė Šventasis Tėvas. Kas gano Dievo kaimenę, tas eina
ir ten, kur pats nenori, liudija Kristų aukodamasis, be jokių išankstinių sąlygų ir
apskaičiavimų, pasiruošęs sumokėti ir gyvybės kainą. Tai galioja visiems: Evangelija
turi būti skelbiama ir liudijama. Kiekvienas turėtų savęs klausti: kaip aš savo tikėjimu
liudiju Kristų? Ar aš turiu drąsos kaip Petras ir apaštalai galvoti, rinktis ir gyventi
kaip krikščionis, pakusdamas Dievui? Žinoma, liudijimas gali būti įvairus, kaip didžiosios
freskos spalvos ir atspalviai, kurie visi svarbūs, net jei ir neryškūs. Didžiajame
Dievo plane svarbi kiekviena detalė. Taip pat tavasis ir manasis mažas ir kuklus liudijimas,
net jei jis paslėptas gyvenant tikėjimu šeimos kasdienybėje, darbe, palaikant bičiuliškus
santykius su kitais žmonėmis. Yra kasdieninių šventųjų, „paslėptų“ šventųjų, vieno
prancūzų rašytojo žodžiais tariant, yra “šventųjų vidurinioji klasė“, kuriai visi
galime priklausyti.
Reikia atsiminti, - sakė popiežius Pranciškus, - kad įvairiose
pasaulio šalyse yra žmonių, kurie panašiai kaip Petras ir apaštalai, kenčia dėl Evangelijos,
aukoja gyvybę, už ištikimybę Kristui sumoka krauju. Visi gerai įsiminkime: Neįmanoma
skelbti Jėzaus Evangelijos, neliudijant jos gyvenimu. Kas mus girdi ir mato turi mūsų
veiksmuose atpažinti tai ką skelbia mūsų lūpos. Šv. Pranciškus Asyžietis savo broliams
sakydavo: Skelbkite Evangeliją, jei prireiktų – taip pat ir žodžiais. Skelbti gyvenimu.
Liudyti. Nenuoseklumas tarp to ką skelbia ir to ką daro ganytojai ir tikintieji, tarp
žodžių ir gyvenimo būdo, griauna Bažnyčios patikimumą.
Tačiau visa tai įmanoma
jei išpažįstame Jėzų Kristų, mus pašaukusį eiti jo keliu, - kalbėjo Šventasis Tėvas
sekmadienio Mišių homilijoje. Tik tuomet sugebėsime skelbi ir liudyti, kai būsime
su Juo, taip kaip buvo Petras, Jonas ir kiti mokiniai, apie kuriuos kalba šio sekmadienio
Evangelija. Evangelistas pabrėžia, kad nieks nedrįso klausti „kas tu esi?“, nes visi
puikiai žinojo, kad tai Viešpats (plg. Jn 21,12). Tai svarbu ir mums: turime bendrauti
su Jėzumi, kasdien su juo kalbėtis, išpažinti jį kaip Viešpatį, šlovinti jį.
Šį
sekmadienį girdėta Apreiškimo Jonui knygos ištrauka kalba apie nesuskaitomą gausybę
(„miriadų miriadus“) kūrinių parpuolusių priešais Dievo Sostą ir šlovinančių paaukotą
Avinėlį (plg. 5,11-14). Norėčiau kad ir mes savęs paklaustume: „Aš, tu, šloviname
Viešpatį?“ Prašome Dievą, dėkojame jam, šloviname jį? Turime mokytis su juo būti,
kalbėtis, jausti jo buvimą - tikrą, gerą, visų svarbiausią. Kiekvienas iš mūsų savo
gyvenime, sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, laikomės tam tikros svarbesnių ir
mažiau svarbių dalykų hierarchijos. Šlovinti Viešpatį – reiškia skirti jam tą vietą,
kur jam priklauso. Šlovint Viešpatį – reiškia skelbti, ne tik žodžiais tikėti, kad
jis mums vadovauja gyvenime. Šlovinti Viešpatį - reiškia jo akivaizdoje būti įsitikinusiems,
kad jis yra Dievas, mūsų gyvenimo, mūsų istorijos Dievas.
Tai turi pasekmių
mūsų gyvenimui: turime atsisakyti daugybės mažų ir didelių stabų, pas kuriuos ieškome
prieglobsčio, iš kurių tikimės apsaugos. Tai stabai, kuriuos neretai esame giliai
paslėpę. Tai gali būti ambicijos, karjerizmas, mėgavimasis sėkme, savęs pačių statymas
į centrą, noras pirmauti, pretenzija būti vieninteliais gyvenimo šeimininkais, nuodėmės,
iš kurių nesugebame išsivaduoti. Norėčiau, - sakė popiežius Pranciškus sekmadienio
Mišių homilijos pabaigoje, - norėčiau, kad šį vakarą kiekvienas širdyje savęs paklaustume
ir nuoširdžiai atsakytame: ar pamąstau koks mano gyvenimo stabas man trukdo šlovinti
Viešpatį? Šlovinti – reiškia atmesti visus stabus, taip pat ir tuos, kurie giliai
paslėpti, rinktis Viešpatį kaip gyvenimo centrą, kaip pagrindinį mūsų gyvenimo kelią.
(Vatikano radijas)