Naujas ispanas palaimintasis t. Kristoforas

Kordobos katedroje sekmadienį palaimintuoju buvo paskelbtas t. Šv. Kotyros Sienietės Kristoforas, kurį tėvai buvo pakrikštiję Fernando vardu. Jėzaus Nazariečio hospitalierių seserų kongregacijos steigėjo iškėlimas į Altorių garbę drauge buvo pirmoji popiežiaus Pranciškaus beatifikacija. Šventajam Tėvui iškilmėje atstovavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, apeigose perskaitęs beatifikacijos aktą.

T. Kristoforas gimė Meridoje, Ispanijos pietryčiuose 1638 metais neturtingų katalikų šeimoje. Paauglystėje išgirdęs pašvęstojo pašaukimą slapta prašėsi būti priimamas pas pranciškonus, kurie tačiau vaikiną parvedė susirūpinusiems tėvams. Įsidarbinęs Kordobos bonifratrų ligoninėje pasižymėjo jautriu paslaugumu. Įšventintas kunigu įsidarbino kariuomenės kapelionu. Patirti karo baisumai paskatino gyventi atsiskyrėliu Bañuelo dykumoje.

Po poros metų grįžęs į Kordobą ir matydamas plačiai paplitusį gyventojų skurdą ėmė globoti ir šelpti pažemintas moteris, apleistus vaikus ir ligonius, vardan jų gerovės dieną naktį rinkdavo išmaldą. Tačiau vien to neužteko. Palaimintojo planuose buvo kūrimas kongregacijos, kuri įkvėpta pranciškoniškos dvasios rūpintųsi vargšais ligoniais: Jėzaus Nazariečio hospitalierių seserų kongregacija ir ligoninė, ant kurios priekinių durų užrašė „Mano Apvaizda ir tavo tikėjimas leis išlaikyti šiuos namus“.

Gilus tikėjimas, aistringa meilė ir didelis nuolankumas yra trys dorybės, kurios atsispindėjo ispano kunigo ir vienuolinės kongregacijos steigėjo t. Kristoforo gyvenime. „Užsidegęs evangeline meile t. Šv. Kotrynos Sienietės Kristoforas tapo ligonių tarnu, liudijusiu jiems dieviškojo išganymo artumą kenčiantiesiems“, - pažymėjo popiežius Pranciškus beatifikacijos bulėje. Kardinolas Amato savo ruožtu pakomentavo, jog palaimintojo širdis degė ne tik tikėjimu, tačiau ir artimo meile, kurią kūreno gelbėdamas vargšus, ligonius, atstumtuosius ir kenčiančius žmones.

Įvyko daugybė pagijimų t. Kristoforo užtarimu, jam esant gyvam ir po mirties, - sakė beatifikacijos ceremonijoje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. T. Kristoforo meilės darbams nebuvo ribų, nes jo širdis buvo tarsi Jėzaus, nuolanki ir gailestinga. Žinoma, kad naktimis surinkdavo prie ligoninės paliktus kūdikius, maistu sušelpdavo alkstančias ir pažemintas našles, priimdavo į namus nepasiturinčius piligrimus. Atiduodavo viską, dažnai likdamas be duonos kąsnio.

Slaugydamas susirgusius maru pats užsikrėtė ir mirė. Tai buvo 1690 metų liepos 24-oji. Sekančią dieną jam būtų sukakę 52 metai. Palaimintasis nemėgdavęs daug kalbėti. Tačiau daugelis apie jį sakydavo: „Daugiau išmokstu matydamas t. Kristoforą prašantį išmaldos gatvėje, nei klausantis daugybės pamokslų“. Jo gyvenimo dorybės buvo tokios akivaizdžios, jog kai matydavo gatvėje prašantį išmaldos vargšams, ligoniams ir našlaičiams, visi sakydavo: „Štai šventasis!“. (Vatikano radijas)